|
|
|
Erškėtynas – per giminių istorijas
Vidury Dimitravo miško atsiveria sakrali erdvė: ten savo dievus garbino mūsų protėviai, o prieškariu, manoma, apsireiškė Dievo Motina, ir tam įvykiui atminti buvo pastatyta koplyčia. Tai – Erškėtyno koplyčia, kuria rūpinosi ir tebesirūpina vietiniai gyventojai, o vietovė aplink ją tapo mažuoju Žemaitijos kryžių kalnu.
Regėtoja vadovavo statybai Ant Erškėtyno mūrinės koplyčios fasado įspausta data – 1926 metai: neva tada Barborai Pocienei iš Lazdininkų kaimo apsireiškusi Dievo Motina. Ji priprašė savo vyrą stalių Antaną Pocių išsyk toje vietoje sukalti medinę koplyčią, kurią lankydavo kasdien. Šie įvykiai, kaip gyvi, įstrigę Lazdininkuose gyvenančio B.Pocienės anūko 86-erių Vytauto Pociaus atmintyje. „Aplinkiniai žmonės žinojo, kad mano močiutei apsireiškė Marija. Savo vaizduotėje močiutė matė, kokia iš tikrųjų turi būti koplyčia: gerokai didesnė už laikinai pastatytąją ir sumūryta iš raudonų plytų. - Barbora buvo tarsi architektė: ji pati vadovavo statytojams, ir aukas iš žmonių susirinko. 1930 m. pastačius naująją mūrinę koplyčią, tą senąją, medinę, į savo sodybą parsivežė mano tėvo brolis. Kai ši supuvo, buvo pasidirbinęs kitą“, - prisiminė V.Pocius. Kai kunigas iš Darbėnų šventino naująją koplyčią, pašnekovas jau buvo tokio amžiaus, kad atminė, kaip susirinkusi daugybė žmonių, dalyvavę ir vienuoliai iš Kretingos. „Bet per menkas vyras tebuvau, kad įsiminčiau, kas išdažė vidų – atminty įstrigo mėnulis ir žvaigždės ant sienų“, - šypsojosi senolis. Koplyčią pati Barbora ir prižiūrėdavo, - ji saugojo raktus. Pasodino aplink medžių, ir dabar klevai iš tų laikų tebeošią. Pašnekovas atmena, kaip aplink koplyčią per šventes eidavusi procesija. „Žmonės tą vietą laiko šventa: sakydavo – ateis raišas, išeis pagijęs. Bet aš nežinau nė vieno tokio atvejo. Žmonės visokių legendų prišneka, bet jei tiki, rodos, kad ir pagyji“, - įsitikinęs V.Pocius. O apie tai, kad sovietmečiu koplyčios nesugriovė ir neišdraskė, senolis mano, jog tai - stebuklas, ir ją saugo pati Dievo Motina. B. Pocienė, anot V.Pociaus, buvusi dievobaiminga ir geros širdies moteris, ji užaugino 6 vaikus. Mirė sulaukusi 99 metų. Jos sodyba tebėra išlikusi - Raišuotis šiandien toje vietoje gyvenąs. Saugumiečiai sekė įvykius Erškėtynas buvo tarsi viso Lazdininkų ir aplinkinių kaimų kultūros oazė. Čia žmonės plūsdavo per pagrindines katalikiškas šventes – Sekmines, Žolinę, į gegužines pamaldas. Moterys ten pat prekiaudavo į blizgantį popierių įvyniotais saldainiais, riestainių virtinėmis.
„Buvau kokių septynerių, kai mane motina pradėjo vedžiotis į Erškėtyną: taku per miškelį tebuvo gal pusantro kilometro. Man, vaikui, būdavo įdomu stebėti, kaip žmonės natūraliai, iš širdies meldžiasi. Jutau pats, kad ši vieta – kažkokia ypatinga, sakrali. Žmonės čia atveždavo savo skausmus, sielvartus - keliais per negrįstus akmenis aplink koplyčią eidavo“, - tokį Erškėtyną savo vaikystėje atsimena Lazdininkų kaimo gyventojas 50–metis Raimondas Grabys. Erškėtyno koplyčią tuo metu prižiūrėdavo jau jo močiutė Petronėlė Kontrimienė, jai padėdavo vyras Juozapas. Koplyčia buvo gerokai apgriuvusi, stogas – prakiuręs. „Mano tėvas Stanislovas į sunkvežimį pasikraudavo skiedinio, aš sėsdavau į kėbulą, ir važiuodavom tvarkyti koplyčią – jis mūrydavo sienas, tvoras lopydavo. Klajojantys dailininkai Ana ir Zigfrydas – motina ir sūnus – naujai išdažė koplyčios vidų. Kol dirbo Erškėtyne, Lazdininkuose dar ir maro kapų koplyčias perdažė, šiedu pas mano senelius ir gyveno, - pasakojo R. Grabys. – Po perdažymo prisistatė saugumas, ir iš mano močiutės atėmė raktus - atseit, sugadino paveldo paminklą“. Žaizdotoji Erškėtyno istorija Erškėtynas ir jo apylinkės apgaubtos dar mūsų protėvių maldomis: sentėviai ten buvo įkurdinę savo šventovę – alką, iš tų laikų prie šaltinėlio dar išlikę senieji ąžuolai ir apeiginiai akmenys. Šlaite – Tyralio liūnai, apačioje – Tenžės senvagė. Visai greta - pagonių šventykla ant Alkos kalno, netoliese - Nagarbos piliakalnis. „Prie Erškėtyno prabėgo visa mano vaikystė su zuikio kopūstais, gegutės kukavimais, skruzdėlynų gyvenimo tyrinėjimais, o vėliau, paauglystėje – su šovinynais ir parakynais. Atkeli velėną, žiūri – šautuvas guli, - apie karo laikų radinius pasakojo R.Grabys. – Čia buvo vokiečių sprogmenų sandėliai. Sako, kad pusmetrį į žemę pasikasus, dar galima aptikti sprogmenų. Pilnas miškas šovinių pribarstytas. Po karo čia dar ir sovietai turėjo savo bazę, ir dabar Klaipėdos kariškiai čia surengia pratybas“. O V. Pocius sako atmenąs žmones pasakojus, kaip pro Erškėtyną 1941-ųjų vasarą į Alkos kalną vedę nuo Skuodo šaudyti žydes su vaikais. „Darbėnų žydes išdaužė su kuolais patys darbėniškiai. Bet nė patys nebesulaukė ateinant sovietų. Nė vienas nebeišgyveno – prasigėrė, pasikorė ar kitaip išmirė“. Veža kapų kryžius Visą sovietmetį, kaip ir dabar, anot R.Grabio, žmonės kaip mokėjo, taip ir prižiūrėjo koplyčią. Jis pats prieš 8 metus ėmėsi iniciatyvos vėl tvarkyti griūvančią koplyčią. „Buvo labai įdomu prisiliesti prie istorijos. Žmonės kalbėjo, kad koplyčia buvo sumūryta iš autentiškų raudonų plytų, kurių likučius žmonės išsaugojo nuo Palangos bažnyčios statybos 1910 m.“, - teigė R.Grabys. Vienas palangiškis paaukojo 10 tūkst. Lt, kad būtų išklotas takas prie šaltinio. Senovinį kryžių sutvirtino pernai prieš Sekmines. Šiandien Erškėtyno koplyčia rūpinasi daubėniškė Irena Kaubrienė. Tačiau dabar žmonės iš visų pasviečių plūsta į šią vietą. Anksčiau prie pat koplyčios buvęs pastatytas tik vienintelis kryžius, dėkojant Dievui už gyvybę, išgelbėtą per karą. Dabar gi aplinkui apstatė ją kryžiais, nebereikalingais, suvežtais nuo kapų, o vandenį iš stebuklingu laikyto šaltinio net „bambaliais“ semia ir vežasi. Nebelikę to tikrojo sakralumo, kuris šiai vietai buvo būdingas šimtmečiais.
|
|
