Per papročius grįžta prie savo ištakų

Piliakalnio pagrindinė mokykla atgaivino šimtmečių senumo lietuvių šventę – Jurgines, per kurias glaudžiai susipina pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos. Ši šventė – viena iš daugelio, kurios papročius puoselėja mokyklos bendruomenė, pasiryžusi išsaugoti protėvių palikimą ir populiarinti etnokultūrą.

Piliakalnio pagrindinės mokyklos direktorė Sonata Petravičienė sako, kad mokykloje svarbu skleisti etnokultūrą – per mokyklą ir suaugusieji grįžta prie savo šaknų.

„Mokykloje diegiame etnokultūrinę kryptį. Labai svarbu, kad vaikai suvoktų savo krašto tradicijas, papročius. Kasmet mokinius supažindiname su skirtingomis etnokultūros sritimis. Šie metai skirti susipažinti su senoviniais darbo įrankiais, darbais. Per vaikus prie savo šaknų grįžta ir bendruomenė. Mokykla yra bendruomenės dalis, vieni su kitais dalindamiesi patirtimi, galime išsaugoti tai, kas visiems yra svarbu“, - įsitikinusi Piliakalnio pagrindinės mokyklos direktorė Sonata Petravičienė.

Vykdydami etnokultūros sklaidą, piliakalniečiai bendradarbiauja ir su kitomis etnokultūrinę kryptį pasirinkusiomis rajono mokyklomis. Atlikti Jurginių apeigas, žemaitiškas dainas mokyklos etnokultūriniam ansambliui „Kėilelė“ padėjo etnokultūros būrelių iš Kurmaičių pradinės ir Grūšlaukės pagrindinės mokyklos nariai, S. Įpilties folkloro ansamblis „Graistupis“.

Į senovinę Stepono Viršilos sodybą susirinkusiems vaikams viena iš renginio organizatorių pradinių klasių mokytoja Vida Jonauskienė papasakojo, kad Jurginės pagonybės laikais dar vadintos Jore arba Jūre. Šiuo vardu senovės lietuviai šaukdavo Perkūną, žadinantį pavasario jėgas. Tikėta, kad Jorė valdo žemės raktus ir ją atrakinęs po žiemos prikelia augalus, atsiunčia lietų. Ši dievybė globojusi žvėris ir gyvulius, ypač arklius.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pagoniškosios tradicijos pritapo prie krikščioniškųjų. Jurginės sutapatintos su gyvulių globėjo šv. Jurgio diena.

Jurginių duonos ritualas – sodybos šeimininkas Steponas Viršilas su duonos kepalu apėjo laukus, kad metai būtų derlingi.

„Išaušus Jurginių dienai, mūsų protėviai iš tvarto išgindavo gyvulius. Kad šie būtų riebūs, sveiki, šeimininkai gyvulius nuplakdavo verbos šakele.

Tam, kad gyvuliai gerai daugintųsi, prie tvarto dėdavo porą rudai margintų kiaušinių. Varomi gyvuliai peržengdavo užrakintą spyną – ši turėdavusi apsaugoti juos nuo vilkų užpuolimų. O prie slenksčio padėtas kirvis apsaugodavo nuo dvėsimo. Į laukus išgintas karves, ožkas stengtasi aplaistyti vandeniu – kad galvijai netrūktų pieno“, - papročiais dalijosi V. Jonauskienė.

Pasak jos, itin svarbi Jurginių tradicija yra susijusi su apeiginės duonos kepimu. Senovės lietuviai kepdavo duoną, į kurios vidų būtinai įkepdavo kiaušinį – kad būtų skalsūs metai. Šią ritualinę duoną šeimininkas padalindavo gyvuliams ir šeimai. Žemdirbiai su apeigine duona apeidavo savo rugių laukus, taip tarsi susitardami su žeme maitintoja, kurios prašydavo derlingų metų. Vėliau duonos kepalą užkasdavo į žemę tarsi auką.

„Kadangi Jurginės yra ir gyvulių diena, tą dieną jų neversdavo dirbti – arklių negindavo arti, apipjaustydavo jiems kanopas. Piemenys, ypač arkliaganiai, turėdavo paprotį ant laužo kepti kiaušinienę – tradicinį Jurginių patiekalą“, - priminė V. Jonauskienė.

Šio papročio laikėsi ir piliakalniečiai – ant laužo iškepė kiaušinienę iš beveik pusantro šimto kiaušinių.

„Per Jurgines kaimynai vieni kitus lankydavo, linkėdavo gero derliaus, sveikatos. Todėl į šventę pakvietėme bendruomenę, aplinkinių kaimų gyventojus – norime puoselėti šimtmečius augintą bendruomeniškumą, tradicijas“, - sakė V. Jonauskienė.

• Rašyti komentarą (2)