Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar pritariate, kad centrinis Kretingos miesto stadionas būtų pavadintas Šaulių stadionu?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Penkias dešimtis metų – varge ir džiaugsme

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2011-10-21

Auksinių vestuvių jubiliejaus sulaukę Kretingsodyje gyvenantys Stanislava ir Vytautas Anužiai sakė gyveną ramų gyvenimą ir didelių planų nebekuriantys. „Tačiau proanūkių sulaukti dar norėtume“, - teigė jubiliatai.

Auksinių vestuvių sulaukę Stanislava ir Vytautas Anužiai šią sukaktį nusprendė paminėti kukliai, kaip ir prieš 50 metų: be iškilmių ir su pačiais artimiausiais žmonėmis.

Savo santuoką prieš 50 metų, tai yra 1961-ųjų spalio 21 dieną, jie įregistravo Kretingos bažnyčioje.

„Nuėjome pavakarėj ir susituokėme. Tiek ir tos šventės, nes vestuvių pakelti nebuvo iš ko: laikai – vargingi, ir kiekvienas pinigas turėjo savo vertę. Jų nė nebuvo: kas pamena kolūkio laikus, tas žino, kad tais laikais žmonės nieko neuždirbdavo“, - prisiminė sutuoktiniai.

Kai tuokėsi, Vytautui buvo 27-eri, Stanislavai – 20 metų.

„Turėjo Pavaroti balsą ir dar – mašiną vairavo. Tuo ir sužavėjo mane, - linksmai prisiminė Stanislava, su būsimu vyru susipažinusi tradiciškai – kaimo šokiuose, kurie vykdavę taip vadinamoje Paplauskynėje, dabartinėje Rožių gatvėje. – Aš šokau ir tautinius šokius, abu ir chore dainavome. Draugavome kokius du metus – juk kiek laiko praėjo, kol mane primergino“.

Vytautas gi prisipažino, kad Stanislava jam patikusi, nes „puiki buvusi“ – linksmo būdo ir graži mergina.

Penkias dešimtis metų išgyvenusių stuoktinių poros neaplenkė gyvenimo negandos: prieš 15 metų jie prarado sūnų. Žinoma Stanislavai ir tremtinės dalia: kartu su šeima ji 1948-ųjų Velykų rytą buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

„Nežinau, kaip būtų susiklostęs likimas, jeigu ne motinos troškimas sugrįžti į Lietuvą. Baigiau mokyklą, išlaikiau egzaminus. Motina nė mano mokyklinių išleistuvių nesulaukė: viską metusi, iš anksto nusipirkusi bilietus, su trimis vaikais ir invalidu vyru sugrįžo gimtinėn, kur niekas mūsų nelaukė. Iš šeimos nebuvo nė kas kolūkyje dirbąs, tad teko aukotis man – antraip būtų mūsų neregistravę, varė Latvijon. O taip norėjau mokytis – būti medike“, - savo jaunystės lūkesčius prisiminė S.Anužienė, pasidžiaugusi, kad svajonę būti medicinos darbuotoja įgyvendino duktė Alina, šiuo metu dėstytojaujanti M. Romerio universitete.

Moteris dažnai prisimena tremtį, ypač – laiką iki Stalino mirties 1953-iaisiais: „Visų – ir lietuvių, ir rusų – svajonė būdavo sočiai pavalgyti. Juk duonos nematėme. Tik Stalinui mirus, jos atsirado, ir tai – tik pagal korteles. Mūsų 5 asmenų šeima jos dienai gaudavo po forminį kepaliuką“.

Nebuvo lengva ir grįžus iš tremties. „Atrodo, jog grįžome į gimtinę, o pritapti iš naujo buvo sunku. Žmonės – uždari, o ir mes bijodavome pasisakyti, jog esame buvę tremtyje“, - prisiminė S.Anužienė.

Tačiau gyvenimas ėjo į priekį: 1975-aisiais šeima jau tvirtai įsikūrė Kretingsodyje, 20 metų S.Anužienė dirbo laiškininke. Pažinojo visą kaimą – kiekvieną kiemą, kiekvieną žmogų. Dabar – daug kas pasikeitė: nelikę senbuvių, jauni žmonės parsivedę antrąsias puses, ir kaimą darosi vis sunkiau pažinti.

„Mūsų, jau garbaus amžiaus sulaukusių žmonių, gyvenimas teka ramia vaga. Stengiamės pajudėti – prie namų turime žemės sklypą, jį dirbame, pasiauginame daržovių. Visą gyvenimą sunkiai dirbome, stengėmės vaikams suteikti kuo geresnes sąlygas, tad dabar galime ir pailsėti“, - teigė S.ir V.Anužiai, savo sukaktį nusprendę paminėti kaip ir prieš 50 metų – kukliai ir tik su pačiais artimiausiais žmonėmis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas