Lyg geram draugui mintis patiki eilėraščiui

Kretingiškė 79-erių Aleksandra Kirkilienė į „Pajūrio naujienų“ redakciją atnešė du storus, kruopščiai ranka prirašytus eilėraščių sąsiuvinius. „Rašau jau daugiau kaip 30 metų, turiu septynis tokius sąsiuvinius. Juose – keli šimtai eilėraščių, bet ligi šiol niekam neišdrįsau jų parodyti. Matyt, atėjo metas peržengti šią ribą“, - kalbėjo inteligentiška moteris.

Aleksandra Kirkilienė atviravo, jog eilėraščiai gimstą iš gilaus liūdesio ar didelio džiaugsmo.

A.Kirkilienės eilėraščiuose juntamas ritmas ir rimas, vaizdinga kalba – tai rodo, kad savamokslė kūrėja turi prigimtinį poezijos pajautimą. Jos eilėraščiuose dominuoja meilė gimtinei, gamtai, juntama nostalgija jaunystės laikui ir išgyventiems jausmams.

„Kol akys leido, skaitydavau daug knygų – jos buvo lyg šulinys pasisemti vaizdingų žodžių. Netiesioginiai mano kūrybos mokytojai buvo Salomėja Nėris ir Paulius Širvys. Jaunystėje bendraudavau su Kaziu Saja: kartu mokėmės Klaipėdos žemės ūkio technikume, - pasakojo Aleksandra. - Meilę gimtajai kalbai jutau nuo vaikystės, svajojau tapti mokytoja. Ligi technikumo mokiausi Telšių mokytojų seminarijoje, tačiau po dviejų kursų buvau išmesta kaip buožės vaikas“.

Besimokydama technikume, Aleksandra atviravo, už drauges rašydavusi laiškus jų mylimiesiems. Vėliau dirbdama agronome ir žemės ūkio valdyboje rašė straipsnius rajono spaudoje, sakydavo iškilmingas kalbas, deklamuodavo savo kupletus.

„Bet eiliuoti pradėjau būdama jau brandaus amžiaus: mintis išlaisvinau po skyrybų su smurtaujančiu vyru. Kitas postūmis kūrybai buvo tas faktas, jog po 30 metų pertraukos susitikau savo mylimą žmogų. Deja, būti kartu mums nebuvo lemta - jis turėjo savo šeimą. Tuomet deginančius jausmus išliedavau popieriuje, - nuo tada eilėraštis tapo mano geriausiu ir patikimiausiu draugu“, - atviravo A.Kirkilienė.

Vėliau į mintis vis atklysdavo prisiminimai iš jaunystės. „Ligi santuokos gyvenau labai gražų jaunystės laiką. Buvau aktyvistė ir sportininkė – bėgiojau, žaidžiau rankinį, buvau krepšinio komandos kapitonė, technikumą baigiau su raudonu diplomu“, - kalbėjo kūrėja.

Ji sakė, jog eilėraščiai gimstą tada, kai labai liūdna ar linksma. Atsisėda, parašo, o po to perrašo į sąsiuvinį, šiek tiek pakoreguodama. „Parašau – ir gera pasidaro, išlaisvėja mintys. Kiti mėgsta rašyti dienoraščius, o aš - eilėraščius, - jiems mintis patikiu lyg savo geriausiam draugui“, - sakė ponia Aleksandra.

Artimų žmonių šalia ji neturi: vienturtis sūnus Algirdas, dvi anūkės Guoda ir Gintarė bei proanūkė Lukrecija gyvena Vilniuje. „Jie nesidomi mano kūryba. Tik anūkė Guoda dovanų atvežė albumą ir paprašė, kad į jį perrašyčiau gražiausius eilėraščius. O tai, kad laikraštis paviešins mano kūrybą, jiems, tikiuosi, bus maloni staigmena“, - džiaugėsi moteris.

Paklausta apie galimybę išleisti savo knygą, ji atviravo: „Ką jūs, nedrįsčiau nė siūlyti savo eilėraščių – man per drąsu, juk nesu tikra poetė. Aš vos išdrįsau praverti redakcijos duris“.

• Rašyti komentarą (4)