Fotografo misija – „atrakinti“ žmogaus grožį ir paslėpti jo baimes

„Nefotogeniškų žmonių nebūna. Būna tik tokių, kurie tą akimirką yra nenusiteikę fotografuotis“,- mano 24 metų kretingiškė Loreta Sungailaitė, į kurios objektyvą per fotografės darbo metus yra patekę ir grakščių nuotakų, ir paprastų kaimo žmonių, sutikusių, kad jų kasdienybė būtų įamžinta.

Prieš penkerius metus į fotografijos pasaulį nėrusiai Loretai Sungailaitei įdomi nesibaigianti gražių ir netikėtų kadrų paieška.

„Žmonės privalo manimi pasitikėti – tik tada jie liks patenkinti savo nuotraukomis“, - fotografo ir modelio glaudų ryšį akcentavo L.Sungailaitė. Todėl ji ne mažiau dėmesio, negu pačiai fotosesijai, skiria pašnekesiui su būsimu modeliu – kad išgirstų, suprastų, kokį jis save nori matyti, koks fotografijų stilius jam mieliausias.

Fotografų ekspedicijos – malonus išbandymas

Paklausta, kaip pavyksta žmones „atrakinti“ iš stingulio, kuris sukausto pajutus į save atsuktą fotoobjektyvą, L.Sungailaitė tvirtino, kad savo asmeninės fotosesijos panorę žmonės jau būna tam nusiteikę, motyvuoti ir pasirengę iš anksto. Tačiau tikras išbandymas jai yra su Klaipėdos fotografų klubu „Fotokalvė“ rengiami projektai – trečius metus klubo nariai važiuoja į kokią nors gyvenvietę ir fotografuoja vietinius žmones.

„Pamatai tikrą gyvenimą – tokį, koks jis ten yra, mat kartais fotografo apsilankymas žmonėms būna netikėtas. Kartą Rusnėje atėjome į žuvies įmonę ir kaip tik tuo metu jos savininkai patys dorojo žuvį – vilkėjo specialiais apdarais, pirštinėmis. Jie pasiteiravo, ar galėtų persirengti, bet vėliau sutiko, kad juos įamžintume su darbo drabužiais. Nuotrauka patiko ir mums, ir jiems,- pasakojo L.Sungailaitė, kuri klubui „Fotokalvė“ priklauso nuo 2007 metų. - Per šiuos projektus mes stengiamės įamžinti ne tik konkretų asmenį, bet ir tam kraštui būdingą aplinką. Todėl žmonių portretuose gali atsirasti įvairių detalių, pavyzdžiui, tipiškos trobos elementas. Tokios fotografų ekspedicijos yra labai įdomios, būtų nusikaltimas nepasinaudoti galimybe.“

Vienas didesnių „Fotokalvės“ projektų buvo įgyvendintas pernai Kretingos rajone – fotografai įamžino Žalgirio seniūnijos šviesuolius, o vėliau surengė nuotraukų parodą. Šiemet „Fotokalvės“ nariai apsilankė Veiviržėnuose.

Vestuvių fotosesijos – tai griežtuose scenarijaus rėmuose telpanti nevaržoma improvizacija meilės tema.

Patiki savo kompleksus

L.Sungailaitė, kuri dirba psichologe bei studijuoja teisės psichologijos magistrantūrą, patyrė, kad žmonės fotografui patiki ne tik savo išorinį grožį, bet ir vidines baimes, kompleksus, kuriuos įprastai nuo visuomenės akių stengiasi užmaskuoti.

„Žmonės žino savo trūkumus ir paprašo, kad jų nebūtų nuotraukose. O ir pati matau, iš kokios pusės žmogus gražiau atrodo. Stengiuosi fotografuoti taip, kad nuotraukos patiktų man pačiai, kad džiaugčiausi būdama nufotografuotų žmonių vietoje. O sau esu labai savikritiška“,- tvirtino L.Sungailaitė.

Ji pastebi tendenciją, kad vis dažniau žmonės prašo, jog naudojantis kompiuterinėmis technologijomis nebūtų dailinamas jų atvaizdas. „Nori, kad nuotraukoje būtų tokie, kokie ir yra gyvenime, o ne su „ištrintomis“ raukšlelėmis. Tada man lieka tik pakoreguoti savo darbo techninius trūkumus: spalvas, šešėlius, jų kontrastą ir panašiai, - darbo užkulisius atskleidė L.Sungailaitė. – Sutvarkyti nuotraukas trunka tiek pat laiko, kiek praleidžiu fotografuodama“.

Dėmesys – ir smulkmenoms

Dažniausiai L.Sungailaitei tenka fotografuoti asmenines merginų ar jaunų porų fotosesijas, tačiau jai miela ir vestuvių tematika. Nors ši iškilminga šventė įprastai rengiama pagal panašų scenarijų, tačiau tokie „rėmai“ L.Sungailaitės nevaržo – kaskart ji stengiasi ieškoti naujų neatrastų vietų, kad nuotraukos nesikartotų.

Fotografė įsitikinusi, kad nuotraukoje nėra nesvarbių smulkmenų, ypač – jei ji vestuvių. Todėl L.Sungailatė užfiksuoja ir tokias detales, kaip puošmenos ar jaunosios suknelės nėrinių motyvas. „Būtų gaila jų neįamžinti. Tokios nuotraukos ne tik atskleidžia, kaip atsakingai jaunieji rengėsi šventei, bet ir papuošia vestuvių albumą, sukuria pakylėtą nuotaiką“,- mano L.Sungailaitė.

Pasak jos, neretai klientai pareiškia norą, kad nuotraukos nebūtų statiškos, ir prašo fotoreportažo. „Tokiu atveju fotografas yra visai nematomas ir tik „gaudo“ kadrus. Tačiau reiktų daug laiko, kad nuotraukos būtų tikrai gražios. Todėl pasiūlau rinktis kompromisinį – „surežisuoto reportažo“ variantą. Tuomet fotografas pasiūlo idėją, ką žmonės turėtų veikti, ir fotografuoja, tarsi taip būtų iš tikrųjų“,- apie besikeičiančią vestuvių fotografijų stilistiką pasakojo L.Sungailaitė.

Į fotografijos pasaulį atvedė sesuo

Už pomėgį fotografijai L. Sungailaitė dėkinga savo vyresniajai seseriai Jūratei Čiakienei. Vis prašydama pabūti modeliu, o vėliau pagalbininke dailinant fotografijas, ji į menininkės fotografijos pasaulį nejučia įtraukė ir L.Sungailaitę, kuri prieš 5 metus fotografe pradėjo dirbti savarankiškai.

„Visgi „kalčiausias“, matyt, yra mūsų tėtis, kuris labai mėgdavo fotografuoti. Mes su Jūrate galime pasidžiaugti, kad turime labai daug savo vaikystės nuotraukų,- pasakojo L.Sungailaitė. – Tačiau tėtį, kuris yra baigęs fizikos mokslus, ko gero, fotografija labiau ir traukė ne kaip meno, o kaip fizikos sritis. Jis pats ryškindavo juostas, jam buvo įdomu, kokia išeis nuotrauka.“

Paklausta, ar pačiai patinka fotografuotis, L.Sungailaitė purto galvą. „Stengiuosi nuo fotosesijų išsisukti,- juokiasi pašnekovė. – Tačiau treti metai su seserimi turime tradiciją per mano gimtadienį surengti fotosesijas: ji fotografuoja mane, o aš – ją. Šiemet prie mūsų prisijungė ir pusseserė, o fotografuotis nusprendėme Kretingoje – parke prie Pastauninko. Ir, žinote, kokios ten gražios nuotraukos išėjo!“

• Rašyti komentarą (7)