Atkūrė pirmąją Lietuvoje istorinę karo vėliavą

Iš Baublių, Kretingos rajone, kilusi 33-jų kraštietė tekstilininkė Bronė Neverdauskienė, dirbanti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, pirmoji Lietuvoje atkūrė istorinę karo vėliavą – Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Augusto II paimtą mūšio metu 1702 m. Klišove, dabartinėje Ukrainoje, ir saugotą Švedijos Karalystės Armijos muziejuje Stokholme.

Bronė Neverdauskienė savo darbe – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Šone stovintis „aukso veršis“ - išvykstančių ir sugrįžtančių menininkų simbolis su jų palinkėjimais.

Susikūrė savo metodiką

B.Neverdauskienė atkūrė pėstininkų vėliavą, kurios dydis – 2,70 x 3,40 m.

Sukurta Lietuvos tūkstantmečio proga, po įšventinimo ceremonijos dabar ji kabo Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejuje. Šiuo darbu, kuris truko 2 metus, B.Neverdauskienė įgijo meno licenciato laipsnį.

Jos atkurtos vėliavos pagrinde dominuoja jūros žalumos spalva. Vėliava apvesta raudonu apvadu. Ji buvo dvipusė: vienoje pusėje centre pavaizduotas vytis, kitoje – erelis, Lenkijos herbas, o erelio viduryje – Saksonijos herbas. Herbus juosia tamsiai žalias vainikas.

Vėliavos siuvimas bei siuvinėjimas dygsniu, anot B. Neverdauskienės, tetruko vos 4 paskutinius mėnesius. Ilgiausias etapas - žinių rinkimas, istorinės studijos buvo ligi tol.

„Senoji vėliava buvo sukurta aplikacijos technika: detalės viršum audeklo apsaugojo ir leido atkurti autentiškąją vėliavos spalvą. Tikrieji restauratoriai turi atkūrimo metodikas, o man teko absoliučiai viską – siūlo storį, audinio svorį, proporcijas - išsinagrinėti pačiai ir susikurti savąją metodiką“, - tikino tekstilininkė. Netgi audinius ji pirko Londone, nes Lietuvoje tinkamų nerado.

Karo muziejus, pasiūlęs Lietuvos tūkstantmečio proga atkurti ką nors autentiško, neturėjo tam lėšų. Kraštietė kreipėsi į įvairius fondus bei Švedijos archyvus. Švedai geranoriškai sutiko šią jos iniciatyvą.

„Mano tikslas buvo atkurti vėliavą tokią, kokia ji buvo XVIII a. pradžioje. Sužinojau, kad 1700 m. Augustas II išleido įstatymą sukurti naujoviškas vėliavas – su kraštais. Buvo sukurtos 8 tokios vėliavos. Todėl saviškę galėjau palyginti su kitomis išlikusiomis vėliavomis“, - pasakojo B.Neverdauskienė.

Anot jos, Armijos muziejuje Stokholme saugoma per 2 tūkst. vėliavų, susijusių su Lietuvos istorija. Tačiau kai kurių jų teišlikę tik kotai ir skiautės.

Vėliavų restauravimo pionierė

Paklausta, kodėl pasirinko atkurti būtent tą, o ne kitą vėliavą, menininkė neslėpė: „Ši – labai įdomi ir stilinga, gerai atspindinti to meto situaciją. Ne vieno restauratoriaus svajonė – atkurti Žalgirio mūšio vėliavas, tačiau autentiškų valstybiniuose muziejuose nėra. Jų išliko tik privačiose kolekcijose, o ligi jų prisikasti – labai sudėtinga“.

Ji sakė, jog ir šiaip didžiuojasi savo darbu, nes niekas Lietuvoje ligi šiol to nedarė: „ Esu šio darbo pionierė. Lietuvoje nėra netgi mokslinių analizių. O realiai ligi šiol restauruotos tik atskirų garsių Lietuvos didikų – Radvilų, Sapiegų – vėliavos. Tačiau tai – šeimos, bet ne - kariuomenių vėliavos“.

Kraštietė atviravo: jeigu reikėtų vienai viską atkartoti iš pradžių, veikiausiai ji nebesutiktų. Reikėtų komandos.

Šis darbas iš jos pareikalavo daug laiko, pinigų ir sveikatos. Gyvenimas tarp darbo ir mokslo trijuose miestuose Lietuvoje - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Ji ėjo istorinių vėliavų keliais, ir sėmėsi žinių Lenkijos, Švedijos, Danijos muziejuose, Sankt Peterburgo Ermitaže.

Karo tema menininkės gyvenime

B.Neverdauskienė atviravo, jog karo tematika jai nėra svetima. Ir ši tema atkeliavo į jos gyvenimą per tai, ką ji geriausiai moka – tekstilę.

Kai mokėsi mokykloje, po abitūros egzaminų svajojo stoti į Karo akademiją. „Persigalvojau ir įstojau į Lietuvos dailės instituto Kauno fakultetą, Tekstilės katedrą. Kirminas vis kirbėjo – galvojau Karo akademijoje tęsti magistro studijas, vėl permąsčiau. Paradoksas – karo tema vėl sugrįžo po 4 metų, kai buvo „pakišta“ mintis atkurti vėliavą“, - kalbėjo menininkė.

Jai ligi šiol labai patinka kariniai maršai, rikiuotė, kariška apranga. Šiuo metu menininkė kuria meno projektus, įvairias instaliacijas, veža juos į parodas. Neseniai jos paroda „Grožis žudo“ buvo surengta Ukrainoje, Sevastopolio pilyje. „Vieta – vėlgi karinis objektas, ten buvo sudėliota kompozicija – atominės bombos, sukurtos šilkografijos ir siuvinėjimo technika“, - akcentavo kraštietė.

Jos kūryba eksponuota konkursuose ir parodose įvairiose šalyse: Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vengrijoje.

Bronės mama – baubliškė puokščių kūrėja, savamokslė floristė Stasė Gideikienė. Kraštietė neslėpė, jog dabar, sugrįžusi namo, patampa mamos konsultante: „Dažnai liaudies menininkas turi gilų pajautimą, tačiau jam trūksta elementarios meno abėcėlės“, - įsitikinusi B.Neverdauskienė.

• Rašyti komentarą (2)