Pajūrio miškai traukia grožėtis gamta

„Kai žmonės išgirsta apie Palangos girininkiją, dažnai pagalvoja, kad mes, miškininkai, čia ir poilsiaujame, kaip gausus būrys kurortininkų, vasarą užplūstančių Palangą, - pusiau juokais sakė Palangos girininkijos girininkas Stanislovas Jonaitis. – O jeigu rimtai, tai Palangos girininkija yra išskirtinė tuo, jog 82 proc. miškų yra rekreaciniai“.

Palangos girininkijai 47-erių Stanislovas Jonaitis vadovauja nuo 2003 metų.

Palangos girininkijos valstybiniai miškai užima 3 tūkst. 230 ha plotą, privačių miškų yra 627 ha.

Girininkas teigė, kad pagal plotą Palangos girininkija nėra maža, tačiau kirtimo apimtys – nedidelės: per metus šioje girininkijoje paruošiama 2 tūkst. 700 kub.m medienos.

„Ji nėra labai aukštos kokybės: pajūrio miškuose pušys – žemos, šakotos, tad mediena daugiausia atitenka popiermalkėms gaminti“, - paaiškino girininkas.

Pajūrio miškuose vyrauja pušynai – jie sudaro 66 proc. visų medynų. Beržynai sudaro 18 proc., juodalksnynai – 8 proc., eglynai – 7 proc.

Kasmet Palangos girininkijoje atkuriama po 5-6 ha miško. Pajūryje kirsti ir atkurti miškus – gana sudėtinga dėl šlapių augaviečių.

Nemažai rūpesčių pridaro ir gausėjančios žvėrių bandos.

„Mūsų girininkijos miškuose mažai jaunuolynų, tad stirnos, briedžiai ištisai nugraužia pušų sodinukus. Bandėme aptverti, tačiau tvora jau trijose vietose išversta“, - pasakojo S.Jonaitis, kurio pastebėjimu, žvėrių bandos gausėja dėl šiltų, palankių žvėrims išžiemoti žiemų.

Žmonės vis dar šiukšlina

Pajūrio miškai kasmet sutraukia gausybę lankytojų. Girininkas S.Jonaitis pastebi, jog žmonės jau moka miške ilsėtis, pramogauti, naudotis miškų turtais.

Kad nuo apžvalgos aikštelės Nemirsetoje atsivertų vaizdas į jūrą, miškininkai išretino menkaverčius medžius, krūmynus.

„Tačiau ne veltui liaudis sako, kad šaukštas deguto statinę medaus gadina. Taip ir miške: užtenka vienos rimtos pagėrusių žmonių kompanijos, ir miške akis bado krūva šiukšlių. Be to, vis dar šiukšlina mažos statybinės firmos, kurios nesigėdi į miškus suversti statybinio laužo, priemiesčio, sodų gyvdentojai“, - taigė S.Jonaitis.

Jis įsitikinęs, kad žmonių niekas neperauklės – žmonės turi pasikeisti patys. O situacija miškuose dėl šiukšlių turėtų pagerėti, įsigaliojus naujiems šiukšlių tvarkymo standartams.

Didžioji – 60 proc. – pajūrio miškų dalis yra didelio degamumo. Tačiau, anot girininko, dėl gaisrų Palangos girininkija didelių bėdų neturi: kai žmonių miškuose – daug, jie gana greitai pastebi gaisro židinį ir apie tai praneša miškininkams, gaisrininkams.

„Šiais metais nepatyrėme nė vieno gaisro. Tam įtakos turėjo drėgnas pavasaris, vasarą netrūko lietaus. Prieš tai pastaruosius ketverius metus buvę sausringi pavasariai kėlė nerimo“, - prisipažino S.Jonaitis.

Dviračių takai įsiliejo į natūralią aplinką

Nuo Latvijos sienos iki Kintų ir per Palangos girininkiją nutiesti dviračių takai – viena puikiausių galimybių pasigrožėti pajūrio miškų gamta. Miškininkų rūpesčiu, gerai viską aptarus su projektuotojais, dviračių takas per miškus buvo nutiestas, įliejant juos į natūralią aplinką.

Per pajūrio miškus nutiestas dviračių takas įsilieja į natūralią aplinką.

„Išrovėme vos vieną kitą pušį, o rezultatas – puikus. Palangos centro miškai – kiek nuobodoki, o štai dviračiu minant per natūralų mišką tikrai kad yra ko pamatyti“, - teigė S.Jonaitis, pastebėjęs, kad kasmet dviratininkų daugėja, miško dviračių takus yra pamėgę ir užsienio turistai.

Jis pasidžiaugė, kad didelį darbą nuveikė Pajūrio regioninis parkas, pasirūpinęs informaciniais stendais, nuorodomis: tai dar labiau žmones paskatina domėtis gamta, jos paminklais, vietovardžiais, istoriniais įvykiais.

Miškininkų galvos skausmas – yrančios kopos

Į Palangos girininkijos teritoriją patenka 17 km Baltijos pajūrio kopų.

S.Jonaitis apgailestavo, kad jau kelerius metus visiškai nevyksta kopų tvirtinimo darbai. Gi pajūrio audrų ardomos kopos – rimtas miškininkų galvos skausmas: nėra metų, kad audros neapardytų žmonių rūpesčiu, išnaudojant natūralų smėlio judėjimą, suformuotą kopagūbrį.

„Yra vietų, kur gamta ir pati puikiai susitvarko. Bet ne visada smėlis kaupiasi ten, kur jam reiktų kauptis. Todėl ir prireikia žmogui įsikišti į gamtos procesus, tačiau tai turi būti daroma sistemingai“, - teigė S.Jonaitis.

Nykstant kopagūbriui, smėlis užpustomas ant miško paklotės, ir tai po kelerių metų gali pakenkti pušynams: šie nudžius.

Kai kopų tvarkymas buvo patikėtas miškininkams, jie kasmet kopas tvirtindavo žabų tvoromis, šakų klojiniais, sodindavo kopas tvirtinančių krūmų, sėdavo žolinių augalų.

Anot S.Jonaičio, kopų tvarkymo darbai greičiausiai sustojo ir dėl pinigų stygiaus, ir dėl netobulos įstatyminės bazės.

Palangos girininkija buvo įkurta 1920 m. kovą.

Pajūrio smėlynai pradėti apželdinti 1926 m. Darbams vadovavo Kretingos miškų urėdas Marijonas Daujotas. Pajūrio smėlynai vėl buvo pradėti želdinti 1948 m. Kopos planingai buvo tvirtinamos nuo 1959 m. iki 1995 m.

• Rašyti komentarą (1)