Jonas Gricius: „Reikėjo sulaukti 100 metų, kad išgarsėčiau“

Gargždelės kaime, greta Salantų, pas dukterį Augeniją Narvaišienę gyvenantis Jonas Gricius rugsėjo 4-ąją su giminėmis jau atšventė savo 100-mečio jubiliejų. Tačiau šimtamečio dokumentuose įrašyta kitokia gimimo data – rugsėjo 20-oji: šią dieną jį ir ketina pasveikinti Kretingos rajono savivaldybės bei seniūnijos atstovai.

Šimtametis Jonas Gricius vaikšto be lazdos, skaito be akinių ir suskaičiuoja šeimos pajamas.

„Dar jus varginu: atvažiavot į seną žmogų pasižiūrėti. Mano jau atgyventa. Dieve mano, reikėjo sulaukti 100 metų, kad korespondentai ir valdžia manimi susidomėtų“, - šypsodamasis kalbėjo žvalus ir ne pagal metus energingas senolis.

Jo duktė 56-erių A.Narvaišienė sakė, kad tėvuko tik klausa silpnoka, bet atmintis ir protas – puikūs. „Jis dar suskaičiuoja šeimos pajamas ir dalyvauja šeimos gyvenime: jam rūpi, kiek karvės pieno duoda, kur veršelį padėjome“, - kalbėjo ūkininkaujanti moteris.

Tėvas, anot jos, visą gyvenimą daug dirbo: kolūkyje - lauko darbus, prižiūrėjo arklius. Išėjus į pensiją, jo sodyba būdavo nuravėta, medžiai – išgenėti.

J.Gricius gimė Bargalės kaime, už Salantų Grūšlaukės link. Buvo mažiausias iš visų 6 vaikų, anksti netekęs tėvų – savo motinos jis nė neatsimena, o tėvas mirė, kai jam buvo 13 metų. Joną užaugino vyresnės seserys.

Jis gerai atsimena net Pirmąjį pasaulinį karą: kai jis, piemenukas, laukuose ganė karves, o prošal traukdamiesi vokiečiai buvo nusitaikę į jį, pagąsdinę, ir tiek. Ligi vedybų gyveno pas brolį, kuris valdė tėvų palikimą – 24 ha žemės. J.Gricius vedė vėlai – jam buvo 43, po metų šeima susilaukė pirmagimės Augenijos. Senolio „gyvasis kraitis“ nėra gausus: šiandien jis turi tik 2 dukteris ir 4 anūkus.

Senolis jau 14 metų - našlys. Dar būdamas 90–metis gyveno savarankiškai, visąlaik judėjo, krutėjo, mindavo dviratį. Keldavosi 6 val. ryto, guldavo 9 val. vakaro. Laikė karvę, bet ši, dukters žodžiais, vos nesumindžiojo tėvuko. Pardavė karvę, bet įsitaisė ožką. Turėjo vištų, pats išsiperindavo ir viščiukų.

„Niekada nemėgo barnių ir moralų, mus mokydavo savo pavyzdžiu. Ir dabar apeina mūsų namus. Daug darbo yra, tai sako išgyvenąs, kad nebeturi jėgų jų nudirbti. Žinau, kad jam nepatinka mūsų kiemas, pristatytas technikos, nes jo kiemas blizgėjo, - atviravo A.Narvaišienė. – Ir dabar nesėdi dykas: nuskuta bulves, pašluoja aslą“.

Senolis domisi naujienomis, be akinių skaito laikraščius, - pats nueina jų pasiimti iš pašto dėžutės. Televizoriaus nemėgsta. Yra labai pamaldus, skaito maldaknygę ir kalba rožančių.

„Dar prieš 5 metus nesulaukdavo, kol susiruošime į bažnyčią, pats vikriai iškulniuodavo 3 km pėsčiomis“, - prisiminė duktė.

Šimtametis sakė valgąs viską, bet skaniausia jam – bulvių košė su mirkalu. Dar norįs ir mėsos, labai mėgstąs saldumynus. Per garbingą jubiliejų už save bei svečius išlenkęs ir taurelę.

Per gyvenimą mažai tesirgo, į gydytojus tesikreipė tik kritiniais momentais. Prieš 4 metus susirgo stipriu plaučių uždegimu, tačiau atsisakė gultis į ligoninę ir sugebėjo įveikti ligą, nors ši po to apsilankanti kasmet.

„Gyventi ant šio svieto yra gera. Jau ir dukterys paseno, ką aš darysiu, jeigu jos pirma manęs numirs“, - nuogąstavo senolis.

O duktė jam pritarė, jog dar jaučiasi labai laiminga ir jauna, turėdama gyvą tėvuką.

• Rašyti komentarą (6)