Rinkėjai – šeimos nariai
Pagrindinis Skersių šeimos variklis šilauogių versle yra Audronė. Ji, Klaipėdos universitete baigusi andragogikos (suaugusiųjų mokymo) studijas, tačiau dirbusi prekyboje, kol neatsikraustė gyventi į tėviškę. „Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėvas, ilgametis agronomas Ipolitas Gimbutas padovanojo man žemę Erlėnuose, ir pats netoliese gyvena. Norėjosi pačiai susikurti verslą. Tėtis mane dar vaikystėje mokė žemdirbystės – kaip pomidorus, grūdus auginti, kartu visur vesdavosi. Tad žemės ūkis man nėra svetimas“, – kalbėjo A. Skersienė.
Be to, apsisprendusi auginti šilauoges, sakė ji, baigė ir ūkininkų kursus, daug domėjosi pati, konsultavosi su uogininkystės žinovu Vladu Letuku iš Šilalės, ir į šį verslą atėjo jau turėdama tvirtų žinių. 2017-aisiais pasodino 2-mečius šilauogių sodinukus ir ketverius metus laukė pirmojo gausaus derliaus. „Su šilauogėmis taip yra – reikia laukti, kol sodinukai įsitvirtins, tuomet prasidėjo didysis darbas, į kurį kibome visa šeima“, – apie šeimos komandą ir verslo pradžią Salantų regioninio parko pašonėje, kur oras – ypač grynas, gamta švari, pasakojo uogininkė.
Hektaro dydžio plote krūmai susodinti eilėmis, tarp jų – apie 4 m žolės ruožai, kuriuos, pasitelkus techniką, nušienauti yra vyriausios atžalos 19-mečio sūnaus Viliaus rūpestis. O abi dukros 16-metė Jovilė ir 12-metė Almilė yra uogų rinkėjos: kiek prirenka, tiek ir užsidirba, kaip ir šeimos ūkyje talkinantys pagalbininkai.
Sulaukė trečdalio įprasto derliaus
Tačiau šiemet, atviravo Audronė, talkininkų nė neprireikė – užteko šeimos narių rankų, mat, užderėjo tik trečdalis įprasto derliaus. „Buvo šalta žiema, kuri stipriai pakenkė šilauogėms. Joms nepatiko temperatūrų kaita: prie šaknų buvo šalta ir krūmo viršuje tiesiog nesusiformavo pumpurai, nors pavasarį nuo šalnų ir nenukentėjo. Įprastai per derlių tekdavo skinti uogas nuo ankstyvo ryto, vos saulei patekėjus, ligi vėlumos, kad nenulestų praskrendantys paukščiai. Aš rūpindavausi tik uogas parduoti. O šiemet pati ir rinkau, ir pardavinėjau“, – sakė pašnekovė, akcentavusi, jog gerokai sumažėjęs derlius lėmė ir pakilusias uogų kainas: pernai 1 kg svorio kibirėlį parduodavo po 5 eurus, šiemet – po 7–8 Eur.
Moteris džiaugėsi, kad jau turi savo nuolatinius pirkėjus, tačiau šiemet jų negalėjo aprūpinti tiek, kiek uogų jie pageidavo. „Labai branginu savo pirkėjus – atvežu uogas ir į jų namus. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, dalintis apie šilauogių naudingumą. Dabar ir gydytojai pataria valgyti kuo daugiau mėlynos spalvos uogų, daržovių, kuriuose yra natūralių antioksidantų“, – tikino uogininkė, pastebėjusi, kad anksčiau žmonės labiau mėgdavę mėlynes. Šios paklausios ir šiandieną, tačiau greta jų savo vietą jau išsikovojo ir šilauogės.
Pastarosios labai tinka ruošiant desertus, o žiemai tinka užšaldyti, nes nepraranda savybių ir naudos. Taip patogiau, nes nereikia virti uogienės, apsieinama be cukraus. O mėlynės yra opesnės uogos – greičiau tyžta, jas reikia trinti su cukrumi arba medumi.
Dėl uogų skonio nesiginčija
Uogininkė pasakojo auginanti 4 Lietuvoje populiarių veislių šilauoges: „Duke“, „Bluecrop“, „Chandler“ ir „Bluegold“. Paklausta, kurios labiausiai mėgstamos, atsakė, kad didžiausią paklausą turi didelės ir saldžios „Bluecrop“ veislės uogos, tačiau, pastebėjo, kad dėl skonio nesiginčijama, juolab su pirkėjais.
Nors šilauogių tėvynė yra Šiaurės Amerika, kur jos nuo seno auga pelkėse ir miškuose, vietos gyventojai indėnų gentys žinojo ir išmanė jų maistines ir vaistines savybes, ilgainiui šios uogos paplito Šiaurės bei Vidurio Europoje Lietuvoje. A. Skersienė teigė žinanti, kad Lietuvoje yra išveista ir mūsiškė veislė, tačiau pati jos dar neišbandė.
Lietuvoje susibūrusi ir šilauogių augintojų asociacija, tačiau, Audronė eina savu keliu – tiesiogiai bendraudama su žmonėmis, ji siekia išskirti lietuviško produkto vertę, kad žmonės kuo mažiau pildytų prekybos centrų krepšelius, o palaikytų vietos ūkininkus. „Kiek daug turime iš širdies užauginto gero ir kokybiško lietuviško derliaus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ūkis – su perspektyva
Šiandieną Audronė džiaugiasi, kad beveik prieš dešimtmetį jų šeimos pradėtas šilauogių verslas, nepaisant nenuspėjamų gamtos sąlygų, pasiteisino: šilauogės beveik neserga, nes jų plotai užsodinti gerai vėjo prapučiamose erdvėse. Jų nereikia purkšti ar tręšti, šilauogės yra gana ekologiška, švarią aplinką mėgstanti uoga. Uogininkė sakė ketinanti pasisodinti ir raudonos spalvos šilauogių, ypač tinkančių desertams puošti, krūmų.
„Tik verslo pradžioje uogos reikalavo investicijų: reikėjo suvežti daug durpių, nes šilauogės veši tik durpėse, įrengti laistymo sistemą, nemažai kainavo ir sodinukai. Dabar, pasibaigus uogų sezonui, teks ravėti vien rankomis, nes šilauogių šaknys – labiau paviršiuje ir negalima jų išdraskyti. Rudenį apgeniu negražiais šakas, o pagrindinis genėjimas vyksta pavasarį“, – kalbėjo ūkininkė.
Kadangi A. ir V. Skersiai aplink šilauogių plantaciją dar turi laisvos žemės, šeima su perspektyva žvelgia į ateitį. „Vyras užsiima automobilių remontu. Baiminomės galimos krizės, galvojome – jei jam nesiseks, sodinsime daugiau daržovių. Bet, kol Vaidui nuolatinis verslas einasi, širdį skauda galvojant, kad nuosavą žemę reikėtų kam nors patikėti. Norisi vien savo rankomis savąjį ūkį plėtoti“, – tvirtino gyventojai.
