Jurgis Pabrėža menininkų akimis: žolynai, tarnystė ir Kretinga

Į Jurgio Pabrėžos pasaulį – ne iš karto su teptuku

Dailininkų pleneras „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos portretas“ rugpjūčio 10-ąją prasidėjo Kretingoje. Pirmoji diena menininkams buvo skirta susipažinti su
J. A. Pabrėžos gyvenimu, jo veikla ir Kretingos vienuolyno istorija. Vėliau kūrybinis procesas persikėlė į Kretingą ir Karteną, kur menininkai penkias dienas dirbo, stebėjo aplinką, bendravo ir ieškojo savito santykio su jiems duota tema.
„Pirmą dieną mes susipažinome su visa istorija, su vienuolynu, su Kretinga, Jurgiu Pabrėža, jo visais veikalais“, – įvardijo plenero koordinatorius kretingiškis Alfonsas Lekavičius.
Jo teigimu, plenero esmė ir yra trumpam atsitraukti nuo įprastos aplinkos. „Plenerai yra tokie menininkų minčių poilsio momentai – galimybė pabėgti nuo kasdieniu minčių, pajusti kitokią erdvę, laiką, objektą“, – kalbėjo A. Lekavičius.
Į plenerą susirinko ne vienas su kitu artimai pažįstami menininkai. Vieni buvo pažįstami iš ankstesnių kūrybinių susitikimų, kiti čia susitiko pirmą kartą. Skyrėsi ir jų kūrybos technikos.
Klaipėdietė Inga Šmitienė – grafikė, dažniausiai dirbanti linoraižinio, tušo ir kita grafikos technika. Tačiau pleneras jai suteikė galimybė išbandyti tapybą. „Per plenerą dažniausiai būna, kad menininkai išbando skirtingas technikas, nebūtinai dirba įprastai. Aš esu grafikė, darau linoraižinius, dirbu tušu, o čia, pavyzdžiui, tapiau“, – sakė ji.

Įkvėpė ne tik žolynai

I. Šmitienės darbuose J. A. Pabrėža atsiranda kaip žmogus, kuriam augalai buvo neatsiejami nuo jo veiklos. Menininkę domino ne vien jo, kaip botaniko, darbai, bet ir tai, kad jis gydė žmones. „Mane Jurgis Pabrėža inspiravo kaip asmenybė“, – tikino menininkė.
Kurdama ji J. A. Pabrėžą įsivaizdavo einantį per lauką, renkantį žoleles. Jo rankos kūrinyje tampa tarsi gydymo simboliu – žmogus, žinantis, kuris augalas gydo, kuris gali padėti.
Virš J. A. Pabrėžos galvos menininkė išryškino šviesą, primenančią aureolę. „Jis – gydytojas, gydantis ligonius, kurie galbūt negali gydytis, padedantis jiems“, – savo sumanymą paaiškino I. Šmitienė.
Kitame menininkės kūrinyje
J. A. Pabrėža – mąstantis, apsuptyje mėgintuvėlių ir nežymiomis žolelių apraiškomis. „Atvaizdavau, kaip jis kuria eleksyrus iš žolelių“, – tikino ji. Dar viename piešinyje teptukų potėpiais pavaizduotas Kretingos miestas. Paveiksle – tamsios spalvos ir miesto pastatų atvaizdai. „Tokį vaizdą mačiau per vienuolyno langą. Tai mano žvilgsnis į Kretingą“, – atskleidė Inga.

Kretingą jurbarkietis pamilo senokai

Menininkui iš Jurbarko rajono Juozui Budzinauskui šis pleneras buvo galimybė sugrįžti į miestą, kuris jam patiko dar gerokai anksčiau. Juozo paveikslas, išdėliotas ant molbertų, išsiskyrė savo dydžiu – miniatiūroje sutilpo Kretingos bažnyčioje patirta akimirka, J. A. Pabrėža ir esminiai simboliai, kalbantys apie iškilios asmenybės veiklą. „Savo kūrinyje įpyniau daug įvairių simbolių, bandžiau pavaizduoti ir patį Jurgį Pabrėžą“, – tikino Juozas.
Jam įdomus pasirodė ir gyvas ryšys tarp J. A. Pabrėžos laikų ir dabarties. Menininkas teigė, kad Kretingos bažnyčioje jiems ekskursiją vedusios gidės pasakojimas apie J. A. Pabrėžą tapo savotišku jo įvedimu į istoriją.
„Miniatiūroje ir vaizduoju mus per ekskursiją, kuriuos priekyje veda ir istoriją pasakoja pats Jurgis Pabrėža. Man didelį įspūdį paliko bažnyčioje esantys vartai, todėl jie atsidūrė mano kūrinyje, o ten, tolumoje, dar pasodinau ir paukštį, kuris tarsi atspindi sąsają su gamta“, – rodydamas savo sukurtą paveikslą paaiškino J. Budzinauskas.
Menininkas pasidalino, kad po plenero planuoja sukurti ir daugiau kūrinių, tačiau jie nebus panašūs į jau esamą: „Dar turiu suguldyti visas mintis ir nuspręsti, ką kursiu.“
Juozą įkvepia ne tik iškili asmenybė, bet ir Kretinga, kurią jis atrado prieš kelis dešimtmečius. „Man Kretinga išsiskiria iš kitų miestų – ne tik istorija, pastatais, bet ir pačiu reljefu – jis nėra lygus“, – priežastį atskleidė pašnekovas.

Netikėta – vienuolio kojos

Klaipėdietis Aurimas Anusas plenere sukūrė vieną darbą, kuriam pasirinko akvarelę. Jo kūrinyje svarbią vietą užima augalai – neatsitiktinai, nes būtent augalų tyrinėjimas buvo viena J. A. Pabrėžos veiklos sričių. „Kas yra Jurgis Pabrėža? Tai – augalai ir Dievo tvariniai visi“, – savo pasirinkimą paaiškino A. Anusas.
Tačiau jo darbe atsirado ir žmogaus figūros fragmentas – vienuolio kojos. Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Menininkui rūpėjo tai, kad apie J. A. Pabrėžos išvaizdą šiandien žinome nedaug. „Mes gi nežinom jo veido, nėra išlikusios ikonografijos. Todėl Jurgį Pabrėžą galima vaizduoti ir neparodant jo veido. Užtenka tam tikro ženklo – vienuolio rūbo, kojų, augalų, aplinkos“, – sakė Aurimas.
Pačiam menininkui buvimas vienuolyne paliko labai gerą įspūdį. Jis neslėpė, kad tokį plenerą norėtų pakartoti ir kitąmet. Jam pritarė ir kiti kolegos. „Tokioje aplinkoje kuriu pirmą kartą, ji tikrai įkvepia“, – sakė I. Šmitienė.

Kalba apie viltį

Klaipėdietė Toma Šlimaitė į plenerą atsivežė ir savo paties gamybos popieriaus. Tai – viena jos kūrybos ypatybių. Pirmąją dieną išsamiau susipažinusi su J. A. Pabrėžos gyvenimu ir veikla, menininkė pradėjo galvoti apie vandenį, apsivalymą, augalus, gyvybę, viltį. „Man kažkaip tas ir vanduo – kaip šventumo, apsivalymo simbolis. Mano kūriniuose ir augalų fragmentai, simbolizuojantys gyvybę“, – apie savo kūrinį pasakojo T. Šlimaitė.
Jos darbuose vyrauja tamsesni pilki, žalsvi, melsvi tonai. Tačiau tarp jų atsiranda ryškesnė geltona spalva. Menininkei ji reiškia viltį. „Dabar gan tamsus spalvingumas, o ta geltona, citrusinė geltona, ji man tokia kaip vilties išraiška“, – sakė T. Šlimaitė.
J. A. Pabrėža jai atsiskleidė ir kaip tikėjimo žmogus, ir kaip augalų tyrinėtojas. Šis derinys jai artimas, nes ir pačios kūryboje gamta užima svarbią vietą. Tačiau, pasak menininkės, labiausiai kūrybą veikė ne vien tai, ką ji sužinojo apie J. A. Pabrėžą. Veikė pati aplinka. „Kurti vienuolyne – išskirtinė atmosfera: suskamba varpai, kalbi su broliais, ir kažkaip visa tai įneša į tą tokią kūrybinę nuotaiką“, – sakė ji.
Tai buvo pirmas kartas, kai
T. Šlimaitė kūrė vienuolyno aplinkoje. Ir, jos teigimu, būtent dėl to namuose tokio kūrinio veikiausiai nebūtų atsiradę.

Į vienuolyno kiemą sugrįš ne tik šie darbai

Plenere, be jau kalbintų menininkų, dalyvavo ir vilnietis Gediminas Endriekus. Jo kūrinys taip pat papildė bendrą penkių menininkų darbų ekspoziciją, kaip ir kraštiečio A. Lekavičiaus.
Vis dėlto pats plenero sumanymas neapsiribojo vien šiais per kelias dienas sukurtais darbais. Pasak A. Lekavičiaus, po plenero menininkai savo kūrybą galės tęsti jau sugrįžę į dirbtuves, kai kurie darbai gali būti papildyti. „Dailininkai po plenero paliko po vieną savo darbą vienuolynui“, – teigė A. Lekavičius.
Jo teigimu, tai galėtų tapti pirmuoju žingsniu kaupiant
profesionalių menininkų darbų kolekciją Kretingoje.
Menininkus į plenerą A. Lekavičius rinkosi neatsitiktinai – atsižvelgė į jų kūrybą, tematiką, santykį su gamta.
Pirmasis viešas menininkų sukurtų darbų pristatymas įvyko Kartenoje, per „Žolynų žemės“ šventę ant Gintarų piliakalnio. Vėliau, lapkritį, ši paroda iškeliaus ir į LR Seimą. Kartu numatyta parengti meninius kūrinius leidybai, surengti skaitmeninę parodą, o ateityje šį plenerą paversti tradicija.
A. Lekavičius neslėpė – jam norėtųsi, kad menininkų susitikimas Kretingoje nebūtų vienkartinis.