Gaidžio kalnas tapo šventės širdimi
Šventės pradžia šiemet buvo patikėta ne miesto centrui, o vienai paslaptingiausių Salantų vietų – Gaidžio kalnui. Sakrali erdvė prisipildė šviesos, muzikos ir žmonių. Šviesų instaliacijos, gyvai pasakojama vietovės istorija, Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertas sukūrė ypatingą atmosferą.
Neatsitiktinai būtent čia prasidėjo miesto šventė. Gaidžio kalne stovi koplyčia, išlikę pilkapiai, mitologiniai akmenys, čia gimė legendos, iš kurių kilo ir šiandien miesto herbą puošiantis gaidys.
Anot A. Rapalio, pasirinkimas šventę pradėti būtent šioje vietoje buvo rizikingas – kalne nėra elektros, sudėtinga privažiuoti, visą techniką teko gabenti rankomis. Tačiau rizika pasiteisino. „Pirmą kartą į Gaidžio kalną atvažiavo apie tūkstantis žmonių. Tai buvo tikras „vau“. Ta vieta simboliškai sujungia Imbarę ir Salantus – tarsi iš senosios gyvenvietės perėjome į šiandieninius Salantus ir taip pradėjome miesto šventę“, – sakė Kultūros centro vadovas.
Istorija, sportas ir bendrystė
Šeštadienis buvo skirtas sportui, istorijai ir bendrystei. Parko stadione vyko vaikų ir suaugusiųjų futbolo turnyrai, krepšinio „3×3“ varžybos, o popietę dėmesys nukrypo į Salantų krašto istoriją.
Garždelės kapinėse pašventintas atnaujintas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus antkapis. Vėliau Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje kraštietis Paulius Vaniuchinas skaitė paskaitą apie Motiejaus Valančiaus giminę ir jos ryšį su Salantais. Dieną vainikavo jaunimo kantičkinių giesmių ansamblio „Bromos“ koncertas,
šv. Mišios ir agapė.
„Tiek tikrų dalykų buvo per visą šventę, kad, manau, niekas negali skųstis turinio stoka. Tokiam mažam miestui surengti trijų dienų šventę – tikrai didelis darbas“, – sakė A. Rapalis.
Sekmadienį miesto centre šurmuliavo mugė, koncertavo Salantų kultūros centro kolektyvai, skambėjo sveikinimai miestui. Publiką džiugino Andriaus Kulikausko autorinės dainos ir pasakojimai, grupės „Deminorės“, Adrijaus Almino su grupe koncertas ir gatvės cirko artisto Viačeslavo Mickevičiaus (Slavkos) programa.
Vienu svarbiausių šventės akcentų tapo iškilminga eisena ir oficialus Salantų gimnazijos stadiono atidarymas.
Vakare Parko stadione į sceną kilo Nombeko Augustė, grupė „Pikaso“, „Žemaitukai“ ir Jovani. Šokių vakaras tęsėsi iki vėlumos. Vakarinėje programoje miesto stadione susirinko apie 10 tūkst. žmonių. Anot organizatorių, tai – rekordinis skaičius. „Taip tiršta, kad sunku buvo praeiti. Atvyko žmonių iš Kauno, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų“, – papasakojo A. Rapalis.
Šventę kūrė ne tik scena, bet ir žmonės
Už įspūdingų koncertų, pilnų žiūrovų aikščių ir geros nuotaikos slypėjo tai, ko šventės svečiai dažniausiai nepamato – mėnesius trunkantis pasiruošimas, nežinia dėl finansavimo ir bendruomenės pastangos. Salantų kultūros centro direktorius A. Rapalis neslėpė, kad šiųmetė šventė buvo organizuojama kone „va bank“.
„Mes pirmiausia užsakėme sceną, atlikėjus, techniką, o tik po to rinkome lėšas. Jei būtume laukę, kol turėsime visus pinigus, tokios šventės paprasčiausiai nebūtų buvę“, – atviravo jis.
Organizatoriaus skaičiavimu, trijų dienų šventės biudžetas siekė apie 55 tūkst. eurų. Maždaug 35 tūkst. eurų sudarė parama, kurią skyrė Salantus mylintys žmonės, vietos verslininkai ir rėmėjai. Dalis jų net nepanoro būti viešai paminėti. „Šitą šventę sukūrė žmonės. Yra tokių, kurie tyliai perveda paramą ir net nenori, kad jų pavardės būtų skelbiamos. Jiems tiesiog rūpi Salantai“, – kalbėjo A. Rapalis.
Jo teigimu, vien iš prekybininkų pavyko surinkti apie 12 tūkst. eurų paramos, o bendra rėmėjų ir bendruomenės pagalba leido įgyvendinti ambicingą trijų dienų programą.
A. Rapalio įsitikinimu, būtent bendruomenės susitelkimas ir nuoširdumas tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šiemet Salantai sulaukė tiek daug svečių. „Žmonės pamatė, kad šventė organizuojama iš širdies. Vieni atvažiavo dėl koncerto, kiti – dėl istorijos, treti – dėl bendrystės. O paskui jie kvietėsi draugus, dalijosi įspūdžiais. Man atrodo, žmonės pajuto, kad čia jų laukia ne eilinė miestelio šventė, o kažkas tikro“, – sakė Salantų kultūros centro vadovas.
Nors pasiruošimas pareikalavo bemiegių naktų, nuolatinio skubėjimo ir daugybės techninių rūpesčių, organizatoriai tikino labiausiai prisiminsiantis ne nuovargį, o rezultatą. „Žmonės mato tik šventę, bet nemato visų darbų užkulisiuose. Būna ir įtampos, ir pykčių, ir problemų, kurias tenka spręsti čia ir dabar. Tačiau, kai matai pilną Gaidžio kalną, pilną stadioną ir žmonių šypsenas, supranti, kad buvo verta, – dalinosi A. Rapalis, tikinęs, kad Salantų miesto šventė nenusileido Kretingos miesto šventei. – Tik ji buvo suorganizuota gerų žmonių iniciatyva ir darbu.“
