„Sodyboje auginamus augalus stengiuosi išplatinti ten, kur laikome bites – Tenžės slėniuose prie Negarbos piliakalnio, Rūdaičių apylinkėse. Tačiau ne visi ir ne visur medingieji augalai tarpsta – daug kas priklauso nuo dirvožemio struktūros, maistingųjų medžiagų, kitų aplinkybių“, – aprodydama savo valdas Margarita vardino: raudonėlis, šalavijas, svilarožė, dedešva, kelių rūšių mėtos, anyžinis lofantas, taukė, dviejų rūšių pelynas, peletrūnas, diemedis, kalninis dašis, rausvažiedė ežuolė, rausvoji vingiorykštė, vaistinis čiobrelis – visų nė neišvardinsi.
Kad augalai nepakliūtų po žoliapjovės peiliais, dauguma jų auginami pakeltose lysvėse – taip juos lengviau ir auginti, ir rūšiuoti. Dauginasi augalai irgi nevienodai – štai baltais žiedais žydintis graikinis raudonėlis nė neketina plėstis – koks buvo pasodintas, toks ir auga, kai raudonėlio rausvais mums įprastais žiedais nesuvaldysi. Spėriai plečiasi mėtos, čiobreliai, taukė, ežiuolės, bet štai pastarosios visiškai nenori augti laukinėse pievose.
„Bandėme mes jų ten nunešti – neprigijo“, – M. ir R. Petraičiai sakė, kad medingaisiais augalais norintys kuo daugiau papildyti pievas, nes bitėms natūralių ganyklų trūksta.
Medingieji augalai neša keleriopą naudą – jie tarnauja ir bitei, ir žmogui. Margarita vien šį sezoną jau pridžiovino daugybę augalų. Iš kai kurių, tarkim, šalavijų, vingiorykštės, mėtų, levandų, ji išgauna ir hidrolatą. Dalis augalų tinka aliejiniams užpilams, iš kurių po to galima pasigaminti kremą ar gydomąjį tepalą. Iš uogų ir medaus pavyksta išgauti puikų naminį actą, džiovintų augalų milteliais bitininkai skanina medų, išskirtinio skonio augalai suteikia jų gaminamai „Bičiuliukų“ prekiniu ženklu pažymėtai medaus girai. „Daugiausia pastangų reikalauja naminio acto gamyba, nes tai – gana ilgas procesas“, – patikslino moteris, o paklausta apie hidrolatus sakė, kad visų pirma jie skirti išoriniam – veido, plaukų, kūno – grožiui palaikyti, sėkmingai gali būti pritaikyti ir pirtyse, norint aromatizuoti aplinką.
„Ir bitės, ir augalai mane lydi nuo vaikystės. Bitininkavo senelis, tėvas, močiutė parinkdavo vaistažolių, kurių gerosiomis savybėmis domiuosi jau daugelį metų. Žmonės klaidingai mano, kad vaistažolės vartojamos tik kaip vaistas. Yra sakoma: pirmieji 4–5 puodeliai žolinių augalų arbatos – gerti, o daugiau – jau veikia kaip vaistas“, – Margarita prisipažino, kad visi augalai jai yra geražolės ir visi jie – nesvarbu, kartūs ar saldūs – jai yra skanūs. „Nebara“ ji nė piktžolių – šios taip pat turi vaistinių savybių, gal todėl džiovintų augalų lentynose pas bitininkę rastume ir džiovintų varnalėšų, kiaulpienių, dilgėlių, kitų augalų, kuriuos dažnas tikslingai rauna ir naikina, lapų, šaknų, sėklų. Pasirodo, valgyti kaip salotas galima ir visų daržininkų priešu vadinamą galinsogą, liaudyje paplitusią „amerikonkos“ pavadinimu: neperaugusio augalo lapeliai yra skanūs, malonūs valgyti, augalas tinka hipertonijos simptomams mažinti.
M. Petraitienei patinka ir paeksperimentuoti: nors ir buvo girdėjusi, kad saldymedis mūsų klimato sąlygomis sunkiai auga, jos sodyboje šis augalas sėkmingai tarpsta jau kelerius metus, o pirmus metus pasodintas dvimetis artišokas žiedus sukrovė jau šiemet.
Žinių apie medinguosius ir vaistinguosius augalus Margarita semiasi iš gausios literatūros, bendrauja su žolininkais Virgilijumi Skirkevičiumi, Giedre Bružiene, Mariumi Lasinsku, Janina Danieliene, kitais, vertina jų patirtį.
M. Petraitienė kartu su vyru yra išklausę apiterapeuto padėjėjo kursus, įgiję sertifikatus. Daug apiterapijos žinių įgyja lankydamiesi įvairiose konferencijose, bendraudami su šalies ir pasaulinio garso apiterapeutais. Naujausia tendencija apiterapijoje – api-fito-aroma, kai tarpusavyje derinami bičių produktai, augalai ir eteriniai aliejai.
„Ir vaistažolės, ir apiterapija, kai negalavimų simptomams mažinti yra naudojami įvairūs bičių produktai – ne tik medus, bet ir pikis, žiedadulkės, bičių duona, bičių pienelis ar nuodai – niekada nepakeis tradicinės medicinos ir to mes neakcentuojame. Tiesiog augalai ir apiterapija gali būti puiki alternatyva norint palaikyti sveikatą, organizmo gyvybingumą. Ligų ieškoti nereikia ir gyvenimo bijoti nereikia: jeigu suvalgėme baltų miltų bandelę, nieko nenutiks, bet kitoje svarstyklių pusėje tebūna vaistažolės, bičių produktai ir galimybės juos vartoti“, – sutuoktiniai tvirtino, kad apiterapija yra išskirtinai įdomi sritis, į kurią gilintis galima be pabaigos. Apiterapeutų nėra daug, ir, R. Petraičio pastebėjimu, gal ir gerai, kad jų diplomai ar pažymėjimai nedalinami į kairę dešinę – vis dėlto būti apiterapeutu reikia ilgo ir gilaus pasirengimo, išskirtinai daug žinių, tarp jų – ir medicinos.
Sutuoktiniai bitininkai šiomis dienomis rengėsi savaitgalį Anykščiuose įvyksiančiai tradicinei Lietuvos bitininkų šventei – Margarita suruošė Kretingos bitininkų draugijos, kuriai vadovauja Ričardas, vėliavą, abu sugalvojo, kad mūsų rajono bitininkų palapinės svečius vaišins medumi su kajeno pipiru, karšto rūkymo lašiniais ir šviežiu agurku. „Šį derinį išbandėme namuose – skonis pikantiškas, neįprastas, bet įdomus. Spontaniškai kilusi idėja šiemet šalies bitininkų šventėje bus mūsų vizitinė kortelė“, – sakė Ričardas, o Margarita patarė – jeigu kas nors sugalvotų sumaišyti medų su kajeno pipiru, medus turi būti šviežias, nepradėjęs kristalizuotis – tada medus iš pipiro „ištrauks“ visą aitrumą, kuris maloniai nukaitina gerklę. Tokiu medumi galima gardinti ir pačias įvairiausias vasaros salotas.
