– Ar gerai suskaičiavau: naujasis romanas „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“ yra devintasis Jūsų kūryboje?
– Taip, iš romanų tai – devintoji knyga. Esu išleidusi dar ir 9 vadovėlius. Deja, šį pavasarį, kaip sakau, turėjau pirmą negimusį kūdikį… Su kolege parašėme labai kokybišką vadovą apie aurasomą (aurasoma yra alternatyvi saviugdos ir sveikatingumo sistema, kuri naudoja spalvas, augalų ekstraktus ir kristalų energijas, – aut. past.), kuriam gimti neleido pati Aurasomos akademija. Visi šios sistemos produktai ir jų pavadinimai patentuoti ir dėl mums nežinomų priežasčių aurasomos kūrėjai kategoriškai nusiteikę prieš leidinius lietuvių kalba. Knyga parašyta, bet turime draudimą ją publikuoti…
Aurasomos vadovo rašymas buvo labai sudėtingas, sunkus darbas, trukęs kokius 9 mėnesius. Be to, praėjusi žiema man asmeniškai buvo turbūt pati sunkiausia gyvenime. Pavasarį pasijutau visiškai išsekusi, pavargusi. Tad leidau sau pasiimti dvi savaites kūrybinių atostogų romanui. Tai buvo lyg šviežio oro gurkšnis, atgaivinęs emocijas, kūną ir protą. Romaną „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“ parašiau vienu įkvėpimu, todėl knygoje nėra nė turinio – visas vyksmas vientisas ir be atskirų skyrių. Kas jau skaitė, taip pat sakė, kad perskaitė vienu ypu.
– Anonsuodama naują knygą kalbate, kad ji – apie giminės prakeikimus, misijas ir dvasios giminaičius, likimo ženklus, žinoma, meilę. Pristatykite plačiau romano fabulą – kuo ji yra intriguojanti ir kokiam skaitytojui ji skirta. Kuo naujasis romanas gali būti patrauklus tiems, kurie nėra susipažinę su Jūsų kūryba?
– Romanas – apie Liuciją, kuri jau gerokai po savo mylimo vyro mirties sužino apie jo gyvenimo klaidas. Paaiškėja, kad tos klaidos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jos žalojo ne tik visos giminės likimą, bet ir kitų žmonių gyvenimus. O svarbiausia, kad visos kartos tikėjo, jog taip elgtis būtina. Pačios Liucijos gyvenimas sumaitotas, nežinia kur dingusi dukra. Likimas suveda su jos vyro broliu, kuris dar būdamas jaunas nutraukė ryšius su klaidingai gyvenančia šeima. Per jį moteris išsiaiškina visą tiesą ir stengiasi apvalyti vyro giminę taip, kaip ji pati pajėgia. Veiksmas geografiškai nuveda iki Graikijos, o istoriškai – net iki Šumerų civilizacijos. Būdama astrologė visą iškilusią problemą moteris mato giliau ir plačiau.
Esu parašiusi du romanus, kurių veikėjai pasirodo tik vienoje knygoje: tai „Virusas“ ir „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“. Tad šiuos du romanus drąsiai gali skaityti bet koks skaitytojas, nes nereikia žinoti jokios priešistorės. Kitų septynių romanų personažai sušmėžuoja tai vienoje, tai kitoje knygoje, jie tarpusavyje persipynę, todėl knygas geriau skaityti chronologine tvarka.
– Jeigu plačiau pakalbėtume apie giminės prakeiksmus – ar tikrai jie tokie egzistuoja, kaip juos turėtume vertinti iš šiuolaikinio žmogaus pozicijos, ar įmanoma to prakeiksmo išvengti ir kaip jį turėtume suvokti – per ištinkančias bėdas, šeimos nelaimes, nesėkmes ir panašiai?
– Romano „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“ išnašose bus nemažai nuorodų į mano vadovėlį „Genoskopas“, kuriame pateikiu informaciją apie tai, kaip ir kodėl veikia giminės palaiminimai ir prakeikimai. Žinoma, romane rasite labai sudėtingą giminės prakeikimą, kuris turėjo net dvi kryptis: aktyvų ir pasyvų harmonijos griovimą. Ne visi prakeikimai tokie sudėtingi, bet visi – žalojantys likimą. Iš šalies žiūrint atrodo, kad sprendimas labai paprastas: tiesiog reikia nustoti daryti tai, kas kenkia. Vis dėlto žmogus, kuris gyvena prakeiksme, tokio sprendimo nemato. Jam į kraują įaugęs žalojantis elgesys ir atrodo, kad kitaip neįmanoma.
Kad ir kokie esame pažengę, šiuolaikiški ir išsimokslinę, vis dėlto tam tikri seni giminės elgesio modeliai mus persekioja. Šeimoje ryšys ir meilė tarp žmonių turėtų būti pirmoje vietoje. Bet prakeikimo atveju pirmoje vietoje visada atsiranda kažkas kitas: gal pareiga, gal darbas, gal šlovė, alkoholis, daiktai, pramogos, o kartais net religija arba Dievas. Tada širdis darosi atšiauri, nepakanti, nelaiminga… Visas gyvenimas pradeda griūti. O išvengti to tikrai įmanoma: reikia tik susigrąžinti į širdį meilę savo artimui.
– Ką Jūs vadinate likimo ženklais? Ar įmanoma išmokti juos perskaityti? Romano herojai juos perskaitė?
– Likimo, kaip ir kelio, ženklai rodo kryptį. Kiekvienas esame patyrę keistų vidinių būsenų, kurios panašios į ženklus. Ir visa tai nebūtinai ateina per sapnus ar meditacijas. Juk ir jums kada nors buvo situacija, kai kažkas nepasisekė, nors prieš tai tikrai matėte ženklus, bet juos ignoravote. Pabandykite ignoruoti kelio ženklus – pasekmes pajausite labai greitai. Jei judame tinkamai, visi ženklai mus palaiko: perspėja, kur sulėtinti, kur pristoti, o kur geriau nesustoti. Kas vadovaujasi ženklais, lengviau ir greičiau pasiekia savo tikslus.
– Jūsų gyvenime yra labai daug gamtos – stebite aplinką, žiemą rūpinatės laukiniais paukščiais, viešojoje erdvėje dalinatės įžvalgomis apie tai, kokią prabangą turime matyti išskirtinius gamtos reiškinius. Kiek gamtos yra Jūsų kūryboje? Gamta – nusiraminimui ar gamta – įkvėpėja?
– Labai keista, kada žmogus atsieja save nuo gamtos. Žmogus sako: „Va paukščiai, stirnos, šunys ir katės – gamta, o mes, žmonės, tikrai ne gamta.“ Įdomu, kas mums leidžia taip apie save manyti? Ar mes nevalgome tokio pat maisto, kaip gyvūnai? Ar mūsų gyslomis nebėga toks pat raudonas kraujas? Ar mums nereikia gėlo vandens ir švaraus oro? Ar mūsų egzistencijai užtenka knygos, kompiuterio ir telefono? „Maximos“ lentynoje parduodamas agurkas ar vištienos kulšelė buvo atspausdinta 3D spausdintuvu iš plastiko? Taip žaidžia mūsų protas, sukurdamas iliuziją, kad žmogus nėra gamtos dalis. Grįžimas į gamtą yra grįžimas namo. Ten, kur ir yra mūsų vieta. Kaip ir bet kurio kito gyvo padaro. Savo protu turėtume gamtą puoselėti, bet kažkodėl protą naudojame gamtai naikinti. Beje, ši tema svarbi ir romane „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“. Vandenio eros idėjų sužavėti personažai taip pat užsimiršta ir vos nenueina šaltu, meilės stokojančiu keliu…
– Tęsiant kalbą apie gamtą, romano „Panelė Charizma“ pabaigoje suteikėte rekomendacijas, kaip pasisodinti astrologinį parką-sodą. Ar Jums pačiai pavyko tokį pasisodinti? Ar turite pavyzdžių, kas tai jau padarė?
– Taip, tokie parkai pamažu kuriasi. Didžiausia problema yra tai, kad pagal įstatymą nėra numatytas parkų sodinimas. Jei žmogus turi žemdirbystės paskirties žemės, ten sodinti medžius draudžiama. O jei turi miško žemės, tada 72 medžiai (tiek turėtų būti parke) yra per mažas kiekis. Labai sunku su leidimais. Tenka gudrauti. Labai laukiame Lopaičiuose kuriamoje edukacinėje erdvėje planuojamo sodinti 72 kolonijinių obelų sodo. Viena moteris iš Airijos konsultavosi, tik dar nežinau, ar jai pavyko pasodinti parką.
Daug lengviau su energiniu sodu, kuriame užtenka 9 medžių. Tokių sodų yra įkurta jau nemažai. Visi jie – privačiose sodybose. Vieną tokį galėtumėte pamatyti Ukmergės rajone šalia Veprių Šilo kupolo. Ten energinis sodas yra suformuotas iš senų brandžių medžių ir naudojamas įvairioms praktikoms, meditacijoms.
– Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai? Ne kartą esate sakiusi, kad negalite gyventi be rašymo, kad jis užpildo visą Jūsų gyvenimą. Gal kas nors pasikeitė? Ir koks Jūsų požiūris į dirbtinį intelektą (DI) – jis rašytojui tampa pagalbininku ar atvirkščiai – trukdžiu, o kalbant globaliau – ir mūsų minčių vagimi… Kaip su tuo susitaikys rašantys žmonės?
– Kol kas niekas nepasikeitė. Kūrybos norisi vis daugiau ir stipriau. Jei kas be laiko išleistų į pensiją, niekuo kitu daugiau ir neužsiimčiau. Deja, kol kas rašymo planus atidedu, nes vykdome kitus kūrybinius projektus. Pavyzdžiui, su labdaros ir paramos fondu „Azahielle“ lapkričio 21 d. Birštone organizuojame konferenciją ezoterikos temomis. Vis dėlto labai tikiuosi ramios žiemos naujai knygai.
Kalbant apie dirbtinį intelektą prisimenu vaikystės patarlę „Kas ant kito vaiko sako, tas ant savęs pasisako“. Ar DI yra mūsų minčių vagis? Atsigręžkime patys į save – kas mes tokie esame? Mes net neturime savo pačių minčių, kartojame tai, ką kažkur išgirdome, perskaitėme. Įdomu, kad to paklausėte, nes romane „Kaip mes nusipirkome bažnyčią“ ši tema taip pat paliesta. Mes nesame savo minčių šeimininkai… Na, o DI gali būti labai geras pagalbininkas kūrybiniuose procesuose. Beje, knygos viršelis ir iliustracijos yra sukurtas naudojant DI.
