Antanas Bizauskas gimė 1861 metų liepos 22 dieną Joniškėlio parapijos Vildūnų kaime Pasvalio rajone gausioje pasiturinčių 35 ha žemės valdžiusių ūkininkų šeimoje, tą pačią dieną pakrikštytas Joniškėlio bažnyčioje Antano vardu. Buvo ketvirtasis iš vienuolikos vaikų. Tikėjimo ir maldos pavyzdį namuose vaikams rodė motina, tėvas giedojo bažnyčios chore. Šešerių metų amžiaus Antanukas buvo pasiųstas ganyti žąsų, o namie pradėtas mokyti rašto.
Kelias į kunigystę
Nuo 1874 m. A. Bizauskas ketverius metus mokėsi Joniškėlio dviklasėje pradinėje mokykloje, kurią baigęs 1878 m. išvyko į Rygą, pas savo vyresnįjį brolį Kazimierą. Tačiau netikėtai septyniolikos metų jaunuolis svetimame mieste liko vienas, nes brolis buvo pakviestas į karinę tarnybą. Dvejus metus dirbo darbininku restorane, uoste, viešbuty. Sutaupęs pinigų sugrįžo į Lietuvą. Čia pateko į dviejų klierikų primicijas (pirmąsias šv. Mišias), per kurias suvokė ir savąjį pašaukimą – būti kunigu. 1881 m. sausio
2 d. įstojo į Rygos gimnaziją. 1882 m. Liepojoje išlaikė keturių klasių gimnazijos egzaminus. Liepojoje atsitiktinai susipažino su policijos tarnautoju, aušrininku Juozu Miliausku Miglovara. Jaunuolį labai nustebino, kad policininkas ne tik kalba lietuviškai, bet dar ir platina lietuviškas knygeles, „Aušros“ numerius. Taigi galima sakyti, kad Antanas Bizauskas kažkuria dalimi buvo „Aušros“ ir aušrininkų auklėtinis.
Būdamas 21-erių, 1882 m. rugsėjo 3 d. įstojo į Kauno dvasinę seminariją. 1886 m. liepos 6 d., 25-erių metų priėmė kunigystės šventimus, o rugpjūčio 3 d. savo tėviškėje atšventė pirmąsias šv. Mišias. Paskirtas vikaru į Gaurę, po kelerių metų perkeltas į Obelių parapiją, nuo 1888 m. dešimtmetį kunigavo katalikiškose Kuršo gubernijos parapijose. Buvo Pilbergo, Šenbergo, Alšvango ir Feliksbergo bažnyčių vikaras, Bauskės ir Dvetos klebonas, Kuršo ir Rygos apygardų karo kapelionas. Gerai mokėdamas latvių kalbą, mokyklose dėstė tikybą, bendradarbiavo latvių spaudoje. 1897 m. iš Ilukstės perkeltas į Stelmužę.
Kunigaudamas Dvetoje, Antanas Bizauskas sumanė vykti į Friburgą Šveicarijoje pagilinti teologijos studijų, tačiau vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis sutiko išleisti tik keliems mėnesiams poilsiui. Pasinaudojęs šia proga, kun. Antanas aplankė Berlyną, Kiolną Reiną, Maincą, Šveicariją, Milaną, Romą, Paduvą, Vieną, Krokuvą, Varšuvą, Vilnių.
Kretinga – didžiųjų darbų pradžia
1900 m. spalio 20 d. 39-erių kunigas Antanas Bizauskas vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio paskirtas Kretingos parapijos klebonu. Tuo metu vienuoliai bernardinai buvo susenę ir beveik nieko negalėjo dirbti, tad visas parapijinis darbas, pamokos mokykloje užgulė ant kun. Antano pečių. Jis šelpė neturtinguosius, mokydavo skaityti, rašyti, rūpinosi, kad mokyklose viskas būtų dėstoma lietuvių kalba. Neturtingiems vaikams Kretingoje įsteigė lietuvišką darželį „Nazaretas“.
Buvo nepaprastai uolus, darbštus, pasiaukojantis. Žmonės jį labai mylėjo ir gerbė. Charakteriu buvo kietas, tvirtas, tačiau santykiuose su žmonėmis visuomet buvo labai švelnus ir malonus.
1907 m. mirus kunigo Antano broliui Kazimierui, paėmė globon našlaičiu likusį jo paauglį sūnų Kazimierą (1893–1941), kuris tapo Lietuvos nepriklausomybės akto
signataru, diplomatu, teisininku, literatu, spaudos ir švietimo darbuotoju, visuomenės veikėju, ateitininku, vienu Lietuvos banko steigėjų.
Ant išnykimo ribos
Rusijos imperijos carinė valdžia po 1831 m., siekdama numalšinti sukilimo pasekmes bei visiškai kontroliuoti Katalikų Bažnyčią, ėmėsi griežtų represijų: apkaltinus vienuolius aktyviu dalyvavimu sukilime, pradėtas masinis jų naikinimas – vien 1832–1852 m. laikotarpiu buvo uždaryta dešimtys katalikų vienuolynų. Pagal 1841 m. gruodžio 25 d. caro Mikalojaus I įsaką, kuris įsigaliojo 1842 m. sausio 1 d., nusavintos visos vienuolynų žemės, patys vienuolynai suskirstyti į etatines klases, o vienuoliams pradėtos mokėti nustatyto dydžio algos grynaisiais pinigais, taip juos visiškai finansiškai pajungiant imperijos kontrolei. Nuo 1842 m. bet kokie dvasininkų ar vienuolijų kontaktai su Romos Katalikų Bažnyčios vadovybe Romoje turėjo vykti tik per carinės valdžios institucijas – Vidaus reikalų ministeriją ir dvasinę kolegiją. Tais pačiais metais carinės valdžios įsakymu buvo oficialiai panaikinta bernardinų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija, gyvavusi nuo 1731 m. Kadangi nebuvo priimtas atitinkamas Šventojo Sosto sprendimas, kanoninės teisės požiūriu provincija nebuvo panaikinta. Kretingos vienuolynas nebuvo uždarytas, valdžia jį perdavė Žemaičių vyskupijos priežiūrai ir pavertė „etatiniu“ – prieglauda seniems, ligotiems ar izoliacijos vieta valdžiai prasižengusiems vienuoliams ir kunigams. Vienuoliams buvo uždrausta už vienuolyno sienų vilkėti abitus, priimti naujokus. Draudimas priimti naujokus galiojo nuo 1842 iki 1911 m. – 69 metus. Visi vienuoliai per tą laiką turėjo susenti ir išmirti. Tačiau broliai išgyveno: vienam broliui mirus jis buvo slapčia palaidojamas, o į jo vietą tuo pačiu vardu ir pavarde būdavo priimamas panašaus amžiaus naujas brolis.
Lietuviško žodžio sargas
Į Kretingą ištremti kunigai, ypač jaunieji, paprastai nesiliaudavo dirbę draudžiamąjį darbą. Tapęs Kretingos klebonu, kun. A. Bizauskas juos visokeriopai palaikė. Dar klebonaudamas Gaurėje kunigas Bizauskas bendravo su knygnešiais, platino uždraustas lietuviškas knyga. Antanas Bizauskas net buvo pramintas knygnešių tėvu. Jis taip pat buvo slaptųjų mokyklų steigėjas ir vedėjas – „daraktorius“. Už savo veiklą ne kartą patyrė Rusijos valdžios persekiojimą: buvo tardomas ir stebimas policijos.
Klebonaudamas Kretingoje jis vėl užmezgė ryšius su Tilžės (Mažoji Lietuva) spaustuvininkais ir organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos leidybą. Vienuolyne įrengė uždraustų lietuviškų knygų slėptuvę, drauge su Kretingos vienuolyne bausmei už lietuvišką veiklą rusų valdžios uždarytais kunigais Povilu Dogeliu, Juozapu Stakausku, Pranu Kavaliausku, Julijonu Jasinsku organizavo lietuviškos spaudos platinimą.
1920 m. pradžioje įsteigus Kretingos progimnaziją, tėvas Pranciškus atėjo į pagalbą besikuriančiai švietimo ir auklėjimo įstaigai, sutiko mokyti moksleivius tikybos.
Trečiojo Ordino atgimimas Lietuvoje
Kunigas Antanas Bizauskas matė, kad Trečiasis šv. Pranciškaus ordinas, šiandien vadinamas Pasauliečių pranciškonų ordinu, Lietuvoje buvo atsidūręs ties išnykimo riba. Tretininkai kunigui Antanui Bizauskui rūpėjo dar gerokai prieš įstojant į pranciškonų ordiną.
1927 m. spalį tėvas Pranciškus buvo paskirtas Lietuvos Šv. Pranciškaus III ordino (tretininkų) vizitatoriumi ir misionieriumi, o 1929 m. – Lietuvos tretininkų komisaru ir vizitatoriumi. Tėvas Pranciškus Bizauskas pagarsėjo kaip nenuilstantis Trečiojo ordino organizatorius ir ugdytojas. Jo pastangomis tretininkų Ordinas Lietuvoje atgavo gyvybingumą ir tapo viena gausiausių bei veikliausių katalikiškų pasauliečių organizacijų tarpukario Lietuvoje.
Jo iniciatyva tretininkų kongregacijos buvo įkurtos ir Kauno, Vilkaviškio kunigų seminarijose. Kasmet kunigystės šventimus priimdavo 10–15 klierikų tretininkų, tad 1926–1940 m. į Kauno, Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijas pastoraciniam darbui išėjo apie 150 jaunų kunigų, ugdytų šv. Pranciškaus dvasia. Tokiu būdu tėvo Pranciškaus veikla turėjo ilgalaikį poveikį ne tik tretininkų judėjimui, bet ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimui.
Siekdamas stiprinti tretininkų veiklą Lietuvoje, tėvas Pranciškus parengė ir išleido lietuvišką popiežiaus Leono XIII patvirtintos Tretininkų regulos vertimą su paaiškinimais, parašė ir savo lėšomis išleido tretininkams skirtų knygelių.
Savo „Atsiminimuose“ jis rašė, kad 1907 m. kanoniškai įsteigė Kretingos ir Palangos kongregacijas.
Ilgas kelias į abitą
Nuo 1905 m. balandžio 15 d. iki 1910 m. sausio 3 d. Antanas Bizauskas paskirtas Vabalninko klebonu. 1908 m. kunigas Antanas iš Vabalninko kelioms dienoms atvykęs į Kretingą rado apverktiną bernardinų vienuolyno padėtį: vienuoliai buvo jau visai pasenę, paliegę. Su jų mirtimi turėjo pasibaigti ir kadaise garbinga Pranciškonų Šv. Kazimiero Provincija Lietuvoje. Apsvarstęs esamą padėtį, pasimeldęs, pasitaręs su vyskupu, Antanas Bizauskas pasiryžo stoti į mirštantį bernardinų ordiną, kad jį prikeltų.
1908 m. lapkričio 1 d. padavė Žemaičių vyskupui prašymą įstoti į Kretingos vienuolyną, tačiau carinė vyriausybė neskubėjo išduoti leidimo. Tik 1909 m. rugsėjo 19 d. kunigai Antanas Bizauskas bei Jonas Indrulis gavo vidaus reikalų ministro leidimą įstoti į Kretingos vienuolyną.
Nuo 1910 m. rugsėjo mėn. iki 1910 m. gruodžio 13 d. A. Bizauskas apsistojo Palangoje, kur 2–3 kartus per savaitę mokė grafo Felikso Tiškevičiaus vaikus tikybos ir kitų dalykų, kartu pats mokydamasis prancūzų ir anglų kalbų. Vis dar negalėdamas Lietuvoje tapti bernardinu, kun. Antanas nutarė vykti Austrijon ir ten stoti į vienuolyną. 1911 m. sausį kun. Antanas Bizauskas atvyko į Ležaisko bernardinų vienuolyną Galicijoje Austrijoje-Vengrijoje, tačiau greit suvokė, kad ši vieta ne jam. Sugrįžo atgal į Palangą, tačiau ir vėl nesulaukęs leidimo įstoti į vienuolyną Kretingoje, tais pačiais, 1911 metais, išvyko į Rusiją.
Pagaliau, gavęs specialų Šventojo Sosto leidimą, Žemaičių vyskupas Gasparas Feliksas Cirtautas 1912 m. balandžio 22 d. Kauno benediktinių bažnyčioje kunigus Antaną Bizauską ir Joną Indrulį apvilko pranciškonų abitais. Tuomet jie gavo vienuolinius Pranciškaus ir Bonaventūros vardus. Abu kunigai vienuolišką gyvenimą pradėjo beveik nieko apie jį nenusimanydami. 1912 m. lapkričio 24 d. Pranciškus Bizauskas davė amžinuosius įžadus.
Iš karto po įvilktuvių kun. P. Bizauskas paskirtas Kretingos bernardinų vienuolyno viršininku ir parapijos klebonu.
1912–1913 m. Pranciškus Bizauskas aktyviai gaivino Lietuvos pranciškonų vienuolijos veiklą. Romos popiežiaus įsakymu 1913 m. rugsėjo 24 d. Kretingos vienuolynas komisariato teisėmis buvo priskirtas prie Pranciškonų ordino Šv. Jadvygos provincijos Silezijoje Vokietijoje, o tėvas Pranciškus paskirtas jo komisaru. Tokiu būdu Kretinga tapo atgimstančios Lietuvos pranciškonų vienuolijos branduoliu, dvasiniu ir administraciniu centru.
1914 m. kovo 28 d. pirmą kartą Kretingos bažnyčioje įvyko priėmimo į vienuolius iškilmės: tėvas Pranciškus abitu apvilko kunigą Vincą Juozapaitį – tėvą Juvenalį. Pirmuoju šios kartos kunigu tapo tėvas Augustinas Dirvelė, 1928 m. liepos 15 d. Breslave gavęs kunigystės šventimus.
Karo išbandymai
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir valdžiai įsakius gyventojams evakuotis iš pasienio rajonų, tėvas Pranciškus su t. Juvenaliu ir keliais broliais 1914 m. rugsėjo 10 d. persikėlė į buvusį Palėvenės domininkonų vienuolyną Kupiškio rajone. Palėvenėje tėvas Pranciškus į brolius įvilko kun. Pečkaitį – t. Jeronimą ir keturis kandidatus. Čia kunigas Bizauskas buvo paskirtas Vaškėnų kunigų seminarijos dvasios tėvu.
1915 m. vasarą broliams buvo leista sugrįžti į Kretingą. Vienuolyne buvo įsikūrę vokiečių kareiviai, kurie sugrįžusiems šeimininkams užleido tik mažą patalpų dalį. Tėvo Pranciškaus rūpesčiu 1915 m. pabaigoje prie vienuolyno buvo atidarytas vaikų darželis, pradinė mokykla, mergaičių namų ruošos mokykla. Vėliau duris atvėrė labdaros valgykla, kurioje nuo 1916 m. kovo mėn. šiltus pietus kasdien gaudavo 100 vargšų ir elgetų, o nuo birželio mėn. dar penkiasdešimt 2–6 metų amžiaus vaikų buvo maitinami du kartus per dieną.
Paskutinieji gyvenimo metai
Pablogėjus sveikatai, 1933 m. 72-ejų metų tėvas Pranciškus atsisakė provincijolo pareigų ir apsigyveno Kaune, organizavo vienuolyno statybą Žaliakalnyje, į kurį gyventi persikėlė 1935 m., buvo šio vienuolyno gvardijonas.
1936 m. liepos 19 d. tėvo Pranciškaus Bizausko kunigystės 50 metų ir 75 m. amžiaus jubiliejų iškilmingai šventė tiek Kauno, tiek Kretingos pranciškonai bei tretininkai.
1937 m. spalio 27 d. 16.40 val. tėvas Pranciškus Bizauskas mirė šv. Luko ligoninėje Kaune. Iškilmingoje eisenoje jo kūnas buvo palydėtas į Žaliakalnio pranciškonų bažnyčią. Procesijoje dalyvavo keli kunigai, vienuoliai pranciškonai, didelė minia tretininkų, Lietuvos įgaliotasis ministras Kazimieras Bizauskas su šeima, daugybė Žaliakalnio gyventojų. Karstas skendėjo baltuose chrizantemų žieduose. Velionį bažnyčioje dvi dienas lankė minios žmonių. Spalio 29 d. 18.30 val. tėvo Pranciškaus palaikai iškilmingai palydėti į geležinkelio stotį ir traukiniu pervežti į Kretingą, kur velionis pašarvotas pranciškonų bažnyčioje. Kunigo laidotuves ir iškilmingą išlydėjimą iš Kauno suorganizavo tretininkai. Spalio 30 d. palaidotas naujose Kretingos parapijos kapinėse, vienuoliams skirtame plote priešais grafų Tiškevičių koplyčią.
Gyvasis paminklas
Po tėvo Pranciškaus Bizausko mirties tretininkai siekė jo atminimą įamžinti didingu paminklu. Tačiau, įvertinus jo nuopelnus atkuriant Lietuvos pranciškonų gyvenimą, pasirinktas prasmingesnis kelias – Kretingos Šv. Antano kolegijoje įsteigta „Tėvo Pranciškaus stipendija“ neturtingam moksleiviui.
Šiandien tėvo Pranciškaus Bizausko atminimą Kretingoje saugo tipinis pranciškonų antkapinis kryžius ir 2000 m. jo vardu pavadinta viena gatvių besiplečiančioje miesto pietinėje dalyje. 2007 m. kunigo Pranciškaus Bizausko kapas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1990 m. Joniškėlio parapijos klebono kun. Benedikto Urbono rūpesčiu prie magistralės Biržai–Šiauliai pastatytas Krekenavos tautodailininko Vygando Petrėno sukurtas 6 m aukščio paminklinis kryžius tautinio atgimimo žadintojams Pranciškui ir Kazimierui Bizauskams.
Jolanta KLIETKUTĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
