Seni ir nauji atradimai
Nors Marija Tiškevičiūtė gimė ir augo Kretingoje, daug laiko būdavo kurorte. Čia gyveno grafaitės brolis Feliksas Tiškevičius, tad vasaras ji praleisdavo senuosiuose Tiškevičių rūmuose, tuomet stovėjusiuose dabartiniu metu rekonstruojamo „Naglio“ kino teatro vietoje Vytauto gatvėje.
Pasak ekspozicijos ir parodų kuratorės R. Makauskienės, kad M. Tiškevičiūtė yra pirmojo vaikų darželio Kretingoje įsteigėja, – kone visiems žinomas faktas. Tačiau grafaitės veikla buvo kur kas platesnė. Tėvų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių padedama, ji įkūrė ir prieglaudą pamestinukams bei našlaičiams, rūpinosi be globos likusiais vaikais, taip pat įsteigė dvaro ligoninę, kartu su seserimis Elena Klotilda Ostrovska ir Sofija Dembinska globojo našlaites. Vienai jų per nelaimingą atsitikimą netekus kojos, Marija užsakiusi, iš Varšuvos pargabenusi ir pritaikiusi protezą. Be to, grafaitė globoti apsiėmė ir savo sesers mergaitę, kai ji ištekėjo ir išvyko gyventi į Varšuvą.
Apysaka istorinė, bet apie meilę
Vienas įdomiausių atradimų, rengiant parodą, ir pačiai R. Makauskienei buvo 1896 metais išleista M. Tiškevičiūtės istorinė apysaka „Viskantas“.
„Iš pradžių pamaniau, kad tai bus kūrinys apie kokį nors kunigaikštį, tačiau paaiškėjo, jog tai istorija apie jauną paprastą kaimo vaikiną, kuris, nusivylęs nelaiminga meile Barbelei, susidomi mokslu, gauna elementorių, išmoksta skaityti, rašyti ir prisideda prie knygnešių veiklos“, – apibūdino muziejininkė.
Jos teigimu, šis kūrinys tarsi patvirtina ir spaudoje minimus faktus apie M. Tiškevičiūtės dalyvavimą platinant lietuvišką spaudą. Apysaka „Viskantas“ buvo publikuota laikraštyje „Tėvynės sargas“. M. Tiškevičiūtė rašė lenkų kalba, o į lietuvių kalbą kūrinį išvertė vienas pažįstamų kunigų.
„Koks gražus žodynas, kaip jautriai aprašyta gamta, Barbelės darželio gėlės… Dažnai įsivaizduojame, kad galbūt grafai į paprastą žmogų žiūrėdavo iš aukšto, tačiau Marijos kūryboje tai nesijaučia“, – gėrėjosi R. Makauskienė.
Anot pašnekovės, apysakoje „Viskantas“ yra cituojamas ir visas poeto Antano Vienažindžio eilėraštis „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, tapęs plačiai žinoma liaudies daina. Per parodos atidarymą šią dainą Gintaro muziejaus darbuotojų grupelė ir sudainavo kartu su į renginį susirinkusiais dalyviais. Kuratorė atkreipė dėmesį, kad poetas A. Vienažindys savo rinkinį „Dainos“ išleido 1894-aisiais, o Marijos apysaka išspausdinta po dvejų metų.
„Vadinasi, grafaitė jau buvo susipažinusi su šia literatūra. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau randi visokių įdomių gražių niuansų “, – sakė R. Makauskienė.
Tai ta pati Celina
Kuratorės žodžiais, ne mažiau įdomi ir Marijos Tiškevičiūtės draugystė su Maironiu. Apie jų literatūrinę bendrystę liudija išlikęs trumpas grafaitės laiškas poetui, pasirašytas Celinos slapyvardžiu.
Celina minima Maironio lenkiškai parašytoje poemoje „Znad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“), kurioje vaizduojama išsilavinusi ir savarankiška grafaitė. Tyrinėtojų manymu, sprendžiant iš smulkmenų, poemos veiksmas galėjo vykti būtent Palangos Tiškevičių rūmuose.
Marija Tiškevičiūtė – ir viena pirmųjų Palangos spaudos bendradarbių. XIX amžiaus pabaigoje gal dvi vasaras buvo leidžiamas laikraštis „Plekšnė“, kurio sumanytojas – brolis Aleksandras Tiškevičius, o pati Marija rašė tekstus.
Tačiau grafaitės gyvenimo pabaiga – tragiška. Tiesa ta, kad spaudos draudimo metais ji prisidėjo prie lietuviškos literatūros gabenimo, tačiau sovietų represijų sulaukė ne dėl šios veiklos.
Represijos, mirtis ir nežinia, kur kapas
Kertant sieną, „Tėvynės sargą“ – periodinį žurnaliuką, kuris buvo slapta leidžiamas Tilžėje – Marija sugebėdavo paslėpti po plačiais „grafaitiškais“ sijonais, o, sutarusi su Kretingos vienuolyno kunigais, draudžiamą literatūrą palikdavo tam tikrose vietose Kretingoje ir Palangoje. Suimta buvo 1941 metų birželio 14 dieną, į tremtį išvežta iš Darbėnų geležinkelio stoties. Su savimi turėjo tik šventą paveikslėlį, kurį, kaip pasakoja amžininkai, sutryps žandarai, ir keletą smulkių gintaro dirbinių. Kiti asmeniniai daiktai buvo konfiskuoti.
Pasak parodos kuratorės, sovietų valdžia M. Tiškevičiūtę kaltino tuo, kad naudojosi samdomu darbu, mokėjo mokesčius ir taip rėmė „buržuazinę santvarką“. Nors 1943-iaisiais buvo nuteista keleriems metams, bausmės pabaigos toli gražu nesulaukė – tais pačiais metais tremtyje mirė.
Marija Tiškevičiūtė turėjo būti palaidota Palangos kapinėse. Čia yra Tiškevičių šeimos kapavietė, taip pat ilsisi grafų Tiškevičių vaikus anglų kalbos ir matematikos mokyti iš Jungtinės Karalystės atvykusi Margaret Senkler, kuri XX amžiaus pradžioje susirgo ir mirė. Su vos 6-eriais metais vyresne mokytoja Marija buvo susibičiuliavusi. Grafaitė buvo užsiminusi, kad amžinojo poilsio norėtų gulti šalia savo draugės.
„Bet dabar ten yra tik atminimo lentelė, kad čia turėjo būti ir Marijos kapas. Kur jis yra iš tikrųjų – niekas nežino“, – teigė R. Makauskienė.
