Iš treniruotės – laimingesni
„Zumba – tai tarsi vakarėlis, kuriame net nepastebi, kad sportuoji“, – šypsodamasi sakė E. Razminienė.
Pasak jos, treniruotėse susilieja šokis ir sportas. Lotynų Amerikos ritmais paremtos choreografijos derinamos su kardio elementais – pritūpimais, įtūpstais, šuoliukais ir kitais pratimais. „Žmonės dažnai galvoja, kad ateina pašokti, tačiau iš tiesų per treniruotes dirba visas kūnas. Nuolat judame, todėl stipriname širdį, geriname ištvermę, laviname koordinaciją ir deginame kalorijas. Tačiau svarbiausia, kad visa tai vyksta lengvai ir smagiai“, – kalbėjo trenerė.
Anot jos, viena didžiausių zumbos stiprybių – tai, kad žmogus nesusikoncentruoja į sportą kaip į pareigą: „Svarbu nesijaudinti dėl netiksliai atlikto žingsnelio, o mėgautis procesu. Čia niekas nevertina ir neteisia. Zumba nėra apie tobulumą – ji apie gerą savijautą, energiją ir savęs išlaisvinimą.“
Kad po treniruočių veiduose dažniausiai švyti šypsenos, pastebi ne tik treneriai, bet ir psichologai. Psichologė Vika Gridiajeva tikino, kad zumbos poveikis emocinei savijautai nėra atsitiktinis. Jį pagrindžia ir moksliniai tyrimai. „Gal pradėkime nuo vieno itin įdomaus Oksfordo universiteto mokslininkų atlikto tyrimo. Jis analizavo, per kokias sportines veiklas žmonės jaučiasi laimingesni ir emociškai geriau. Tyrime buvo lyginamos kelios grupės: individualiai sportuojantys žmonės, grupinėse veiklose dalyvaujantys žmonės ir asmenys, šokantys pagal bendrą muzikos ritmą. Rezultatai buvo labai aiškūs – didžiausias socialinio artumo, bendrumo ir geros emocinės savijautos jausmas atsirado tada, kai žmonės judėjo sinchroniškai, pagal tą patį muzikos ritmą“, – pavyzdį pateikė specialistė.
Pasak jos, tyrėjai šį poveikį sieja su endorfinų išsiskyrimu ir vadinamuoju socialinio ryšio stiprėjimo efektu. Dar daugiau – po bendrų šokių žmonės pasižymėjo didesne skausmo tolerancija, kuri laikoma netiesioginiu endorfinų išsiskyrimo rodikliu. „Todėl, manau, galime pagrįstai teigti, kad grupinės zumbos treniruotės yra ne tik fizinis aktyvumas, bet ir investicija į emocinę savijautą“, – sakė V. Gridiajeva.
Vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukia trenerė Edita, – ar zumbai reikia šokio patirties. „Tikrai ne. Aš visada sakau – tiesiog ateikite. Nereikia būti nei šokėju, nei sportininku. Reikia tik noro pajudėti ir gerai praleisti laiką“, – šypsojosi E. Razminienė.
Ji prisimena, kad ir pati į pirmąją treniruotę prieš daugiau negu dvidešimt metų atėjo labai nedrąsiai: „Atrodė, kad visi žino, ką daro, o aš sukdavau ne į tą pusę. Bet man taip patiko muzika ir atmosfera, kad po pirmo karto supratau – čia mano vieta.“
Pamiršta dienos rūpesčius
Trenerė E. Razminienė tvirtino dažnai matanti, kaip žmonės po treniruotės tampa tarsi kitokie. „Labai dažnai ateina pavargę po darbų, susikaupę, o po valandos išeina energingesni, besišypsantys. Jaučiasi, kad nusimetė dienos rūpesčius“, – kalbėjo ji.
Tam yra ir biologinis paaiškinimas. „Fizinis aktyvumas skatina endorfinų, serotonino ir dopamino išsiskyrimą. Tai medžiagos, tiesiogiai susijusios su nuotaika, motyvacija ir emociniu stabilumu. Tyrimai rodo, kad judėjimas gali padėti nervų sistemai pereiti iš ilgalaikės įtampos būsenos į aktyvesnę, gyvesnę emocinę būseną“, – teigė V. Gridiajeva.
Tačiau vien fizinio aktyvumo nepakanka paaiškinti visam zumbos fenomenui. „Antras labai svarbus mechanizmas – emocijų išraiška per kūną. Zumbos treniruotėse labai daug emocijos, žaismingumo, pasimaivymų, juoko, spontaniškumo. Žmogus ne tik sportuoja – jis gauna leidimą būti gyvas, matomas, garsesnis, drąsesnis“, – kalbėjo psichologė.
Anot jos, depresija ir ilgalaikis stresas dažnai žmogų „užrakina“ – mažėja spontaniškumas, emocijų raiška, energija. O šokis veikia priešingai: „Kartais žmogus pirmiausia pradeda judėti kitaip, o tik po to pradeda jaustis kitaip.“
Muzika – daugiau negu fonas
Zumbos treniruotės neįsivaizduojamos be muzikos. „Kiekviena daina turi savo ritmą ir nuotaiką. Vienos būna intensyvesnės, kitos ramesnės, tačiau būtent muzika įtraukia žmones į judesį“, – sakė E. Razminienė.
Ją papildė V. Gridiajeva: „Ritmas tiesiogiai veikia mūsų nervų sistemą. Kai kūnas pradeda judėti pagal muziką, smegenims tampa lengviau paleisti kontrolę – mažėja įtampa, o emocijos ima reikštis natūraliau. Todėl tokiose veiklose kaip zumba tiek daug juoko, spontaniškumo, pasimaivymų ir laisvumo.“
Suomijoje atliktame tyrime buvo stebimas žmonių smegenų aktyvumas klausantis muzikos. Mokslininkai tuomet pastebėjo, kad ritminga muzika aktyvina ne tik klausos zonas, bet ir smegenų sritis, atsakingas už judesį, emocijas ir atmintį.
Pasak psichologės, kuo labiau žmogus leidžia sau improvizuoti ir pasiduoti muzikai, tuo labiau mažėja emocinė įtampa: „Labai graži neuromokslininkų frazė:
ritmas yra trumpiausias kelias tarp kūno ir emocijų. Ir man atrodo, kad būtent todėl muzika taip stipriai veikia žmones – kartais kūnas emocijas išlaisvina greičiau negu žodžiai.“
Stiprėja pasitikėjimas savimi
Per daugelį metų darbo E. Razminienė pastebėjo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne veidrodyje, o žmogaus viduje: „Dažniausiai matau, kad žmonės ima labiau savimi pasitikėti. Net ir tie, kurie pirmose treniruotėse jaučiasi nedrąsiai, po kelių užsiėmimų atsipalaiduoja ir pradeda mėgautis kiekviena minute.“
Tam pritarė ir psichologė, tikindama, kad dar vienas svarbus aspektas – savivertė. Anot jos, daugelis žmonių po reguliarių šokių treniruočių pradeda kitaip vertinti savo kūną: ne kaip netobulą, o kaip gebantį judėti, jausti ir išreikšti save.
„Zumba dažniausiai vyksta grupėje, kur žmonės juda pagal tą patį ritmą, juokiasi, kartoja panašius judesius. Tyrimai rodo, kad toks sinchroniškas judėjimas stiprina priklausymo grupei jausmą, mažina vienišumą ir didina emocinį saugumą. O vienišumas šiandien laikomas vienu stipriausių depresijos rizikos veiksnių“, – dar vieną aspektų išskyrė V. Gridiajeva.
