Pasirinko kino režisūros studijas
Kretingiškis Sidas Čepelevas tikino negalintis tiksliai įvardyti momento, kada kūryba jo gyvenime tapo būtinybe. Pasak jo, viskas prasidėjo labai anksti – dar vaikystėje, kai pats rašymo faktas atrodė kone stebuklingas. „Man atrodė įspūdinga, kad galima imti ir papasakoti istoriją, kurios niekada nebuvo ir tikriausiai niekada nebus“, – prisiminė jis.
Dar pradinėse klasėse, vos pradėjęs mokytis taisyklingai dėlioti sakinius, Sidas jau jautė galvoje besisukančias idėjas. Ketvirtoje klasėje, nepaisydamas sudėtingos gramatikos, per vasarą parašė pirmąją savo knygelę. Nors jos vėliau neberado, prisiminimas iki šiol kelia šypseną – vaikystėje atrodė, kad parašė „kokius 300 puslapių“, nors dabar įtaria, kad jų buvo gerokai mažiau.
Vėliau atsirado trumpos pasakos, svajonė sudėti jas į rinkinį „Pasakos iš duonkepės“, dar vėliau – pirmieji eilėraščiai. Būdamas dešimties ar vienuolikos metų jis jau bandė kurti „rimtesnę“ poeziją: į užrašinę su Čiurlionio paveikslu piešdavo augalus ir šalia jų rašydavo posmus.
„Kadangi kūryba mane lydėjo nuo pat pirmų dienų, būtų sunku teigti, kad tai tik pomėgis“, – kalbėjo pašnekovas. Šiandien jis studijuoja kino režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir neabejoja – kūryba jo gyvenime visada buvo ir bus būtinybė. „Ji man yra ir skrynelė, į kurią galiu sudėti viską, ką išjaučiau, ir telefonas, kuriuo galiu paskambinti visam pasauliui.“
Vaikystė tarp skarų, radijo ir žemaitiškų žodžių
Sidas juokavo, kad jo vaizduotę greičiausiai išaugino dienos pas prosenelę. Kol mama dirbdavo, jis leisdavo laiką jos namuose, kur svarbiausiu žaidimų rinkiniu tapo ne žaislai, o didžiulė pintinė su skaromis ir audinių atraižomis. „Prisigalvodavau įvairiausių žaidimų tiesiog iš įprastų skarmalų ir man to puikiausiai užtekdavo“, – prisiminė S. Čepelevas. Rytais pasiimdavo pintinę, įsijungdavo radiją – dažniausiai prosenelės mėgstamą „Pūką“ – ir žaisdavo iki vakaro.
Kartu su vaikyste atėjo ir žemaičių tarmė. Su proseneliais ir seneliu šeimoje buvo kalbama žemaitiškai. Senelio žodžiai Sidui iki šiol įstrigę atmintyje: „Aš kėtēp rokoutėis namuoko. Aba žemaitėškā, aba nikāp.“
Būtent tarmė šiandien jam yra vienas stipriausių ryšio su namais simbolių. „Išgirdęs žemaičių kalbą, iškart pasijuntu kaip namuose. Nesvarbu, Vilniuje, Kretingoje ar kitoje šalyje, iškart pasijaučiu saugiai“, – sakė kūrėjas.
S. Čepelevas pripažino, kad visuomenėje žemaičių tarmė dažnai vis dar suvokiama kaip komiška ar pernelyg buitiška. Tačiau jis siekia parodyti visai kitą jos pusę. „Nenoriu, kad ši tarmė būtų asocijuojama su kaimiškumu ar neadekvatumu. Ji gali būti ir juokinga, ir labai lyriška, ir melancholiška“, – įsitikinęs Sidas.
Rašyti žemaitiškai, pasak jo, net sunkiau negu bendrine kalba. Reikia kruopščiai rinkti žodžius, ieškoti taisyklingų formų, nes tarmės gramatikos mokyklose niekas nemoko. Tačiau būtent ši pastanga jam atrodo prasminga. „Aš tai vertinu kaip dovaną, kad savyje turiu tarmę. Manau, kad tai mano pareiga ją išsaugoti“, – kalbėjo kretingiškis, atskleidęs, kad poeziją dažniausiai kuria bendrine kalba, tačiau, kai nusibosta, pereina prie tarmės.
Pirmuosius žemaitiškus eilėraščius Sidas kurti pradėjo dalyvaudamas žemaitiškos kūrybos konkursuose, kuriuos rengė Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija. Trumpam tokį būdą kurti kretingiškis buvo atidėjęs. „Ne per seniausiai vieną vakarą pagalvojau: „Kas, jeigu vėl parašyčiau eilėraštį žemaitiškai?“ Nuo tos dienos pajutau, kad kartais žemaitiškos eilės turi visiškai kitą emocinį lygį, kurio bendrinė kalba negali perteikti. Skiriasi skambesys, žodžiai, ritmas. Apskritai, kuriant žemaitiškai, pajuntu lyg kalbuosi su praeitimi.“
Vilniuje tarmė tapo išskirtinumu
Nors šiandien Sidas gyvena Vilniuje, atstumas nuo gimtojo krašto jo santykį su žemaitiška tapatybe tik sustiprino. „Tokioje žmonių masėje turiu kažkokį išskirtinumą – žemaičių tarmę“, – tikino jis. Kurso draugai net ragina jį dažniau kalbėti žemaitiškai universitete.
Kūrėjas juokiasi, kad išvykęs iš Žemaitijos patyrė tikrą kultūrinį šoką supratęs, jog ne visi žmonės žino tokius žodžius kaip „paveizėk“, „pamislyk“ ar „cibulė“. Ypač mėgsta tikrinti, ar žmonės supranta žodį „bubis“: „Pasirodo, tik žemaičiai supranta šį žodį.“
Pastaruoju metu žemaitiškumas persikėlė ir į jo kino kūrybą – Sidas pradėjo rašyti scenarijus žemaičių kalba. Vieną jų jau ekranizavo kaip studijų darbą. Trumpametražiame filme vaidina ir iš Kretingos kilusi aktorė Aušra Pukelytė. Ši kretingiškio ekranizacija dienos šviesą išvys birželį.
„Atžalynas“ išmokė nebijoti kūrybinio chaoso
Didelę reikšmę kūrėjo gyvenime turėjo vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“. Pasak S. Čepelevo, teatras leido pajusti visiškai kitokį kūrybos lygį. „Kai kažką rašai – esi vienas, o kai lipi ant scenos su kolektyvu, tai visai kitas jausmas“, – atkreipė dėmesį jis.
Teatras jam padėjo suprasti, kad artimiausi yra šmaikštūs, absurdiški, „kreizi“ dalykai. Sidas iki šiol aktyviai įsitraukęs į teatrinę veiklą – kartu su vyresniųjų „Atžalyno“ grupės nariais stato spektaklį, kurį planuoja parodyti vasarą.
Dar viena nauja patirtis – narystė tarptautinės mėgėjų teatrų asociacijos AITA/IATA jaunimo atšakoje. Neseniai jis grįžo iš pirmo susitikimo Italijoje, kur jaunieji kūrėjai iš septynių šalių kūrė naujo festivalio idėją. „Pagrindinė festivalio mintis – jauni kūrėjai jauniems kūrėjams“, – pasakojo kretingiškis ir viliasi, kad vieną dieną šis festivalis pasieks ir Kretingą.
Poezija – vieta chaosui ir jautrumui
Paklaustas, apie ką yra jo kūryba, Sidas sako, kad įkvėpimu gali tapti absoliučiai viskas – jausmai, situacijos, žmonės ar net artėjantys terminai. „Labiausiai visada įkvepia „deadline’ai“, kurie nenumaldomai artėja“, – juokėsi jis.
Vis dėlto jo kūryboje svarbi ne tik emocija, bet ir žvilgsnis į visuomenę. Kūrėjas mėgsta absurdą, ironiją ir nori paskatinti žmones šiek tiek mažiau rimtai žiūrėti į save. „Manau, kad kūryba visada yra savotiška anarchija“, – tvirtino jis.
Pasak Sido, žmonės dažnai linkę pernelyg susireikšminti, pykti, viską dramatizuoti, todėl menas gali tapti būdu pažvelgti į save su humoru: „Mėgstu sakyti, kad rimta yra tik tuomet, kai kažkas miršta. Bet ir ten galima rasti, iš ko pasijuokti.“
Kūryba, anot kretingiškio, įgyja įvairių formų, krypčių, požiūrio taškų, tačiau niekur nedingsta: „Esu labiau klasikinių eilių mėgėjas ir nuolat teigiu, kad poezija turi rimuotis, kitaip negalima. Tad to pasigendu modernesniuose kūriniuose. Tačiau tenka priimti tai, kad viskas keičiasi. Tam tikros formos, galbūt, labiau prieinamos didžiajai daliai žmonių, o gal tiesiog jos kažkuo kitu sužavi mūsų kartą. Man, žinoma, visad smagiau, kai gaunu pasukti galvą bandydamas išnarplioti, kas gražiame skambesyje sutalpinta, kokios idėjos ten slypi. Bet ir baltosiose eilėse dažnai sutinku tokio žavesio, tik dar jas jaukinuosi.“
Anot kūrėjo, menas niekada nebuvo gyvybiškai būtinas taip, kaip maistas ar poilsis, tačiau žmonės vis tiek kuria – vadinasi, kūryboje slypi kažkas labai žmogiško ir svarbaus.
Jis neabejoja ir tuo, kad poezija jaunimui tebėra aktuali, nors jos formos keičiasi. Pats Sidas prisipažino esantis klasikinės, rimuotos poezijos gerbėjas, tačiau kartu mokosi priimti ir modernesnes formas. „Manau, kad dėl jaunų žmonių galime būti ramūs, kūryba niekur nedings, – įsitikinęs jis. – Ūžiančiame ir burzgiančiame pasaulyje mes nebijome truputėlį stabtelėti, pabūti su savimi ir stebėti, kas iš to išeis.“
—
Tāva budīnė
Aš atmėno – aš atējau ī tāva budīnė,
Veiziejau pabālusi veida ėr džiūstontius plaukus,
Jotau sāva plautiūs kāp tavi nosineš gadīnė,
Kāp žemė alsoun tāva nogara nieka nelaukus.
Aš atmėno – tavi tėn nešė ī tuolėi be dongti,
Nes dongtis plasnuodāms pats nuliekė tavės jėiškuot,
Vo tavėi atsargē sodiedava ronka ont ronkas,
Ėr tonkē nokriuokdava opė tau padovėnuot.
Aš atmėno – iškasė doubė dėrvuonė be dogna,
Kavuojė po žemiem, po plītuom, po kūlēs rāstās.
Bet peržėngē kūlius, kāp peržėngē peklėška ogni,
Ėr monėi po kuojuom to kuožna adīna matās.
—
Pagoliejėmā
To laukūs golieje,
Kuojė ont kuojės sodieta,
Ī dongu veizieje
Ėr vėsa noriejē torietė.
Gozėka sokiuoje,
Ont pėršta pamuovē kap žėida,
Ėr tujau kavuoje,
Ī griuovi, ī gorčės, ī sėina.
Aš opie siediejau,
Aš galva ī ronka pariemės,
Aš plota toriejau,
Bet tēp ėr lėkau nesojiedės.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
