ORIGAMI GULBĖ
Dabar pavasaris – kaip skubančiai
greitai užsidega kalvos, šlaitai,
kaip mumyse pabunda prarastas
vandenynas, namų kaminai
skrodžia kiekvienos dienos
prieblandą. Kregždės žino kelią
pro atvirą langą, kaip ir origami
gulbė, besikaitinanti ant palangės,
primena, kaip mums metais
po metų kurti savo namus, kad
surastume vienas kitą triūse ir
šviesos protėkių susiliejime
su gamtos ramybe.
Visa, kuo nesirūpinama, virsta
šešėliu ir šešėliais tuščiame
kambaryje, nukritusiom durim be
vyrių, rūdijančiu skardiniu stogu…
Aldona ANUŽIENĖ
—
Lyg užburtos svėrės lėtos
žemę glosto ir linguoja.
Nemaži žiedai geltoni
primena man dangiškąjį rojų.
Pučia vėjas iš rytų,
gėlės linksta lig šaknų.
Kur nueisi, ką paliesi,
širdį guos kvapai šilkiniai.
Vakarais ir naktimis
žydi žemė nuo žvaigždžių.
Kas matys ir kas supras,
mėnesiena širdį vers.
Į smėlėtą minkštą kalną
po beržais gebenės naršos.
Visa turi savo kampą,
Neišeina, tik suauga.
Marija BUČKIENĖ
—
NAIVUOLĖ
Mano nerimas
Tilptų į degtukų dėžutę.
Toks mažas atrodė
Ir nereikšmingas.
Pasirodo,
Per didelis…
Stovi už durų,
Langus lietaus lašais laižo…
Vidun įsibrovė…
Nepasiklausęs,
Po mano mintis
Akiplėša rausias.
Laikrodžio rodyklėse
Apsigyveno…
Įkyriai stuksena
Tik tak tik tak…
Garsas toks didelis,
Beribis,
Į tylą įsiveržęs,
Net ausyse spengia…
O aš, naivuolė,
Norėjau
Degtukų dėžutėn
Jį sutalpinti…
Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ
—
Išaugom vasarą tarsi batus,
Pripiltus smėlio, laikrodžiuos be laiko.
Naktis trumpas surinkom į plazdėjimą dienos,
Ir pirmoj eilėj be bilietų sėdėjom
Nemokamų saulėlydžių gaisruos.
Inga MAŽEIKIENĖ
—
Laikas
Laikas – tai vėjas,
Kurio nepagausi,
Laikas – tai turtas,
Kurio neapgausi.
Laikas prabėga
Diena ir nakčia,
Laikas kaip svajos
Pradingsta slapčia.
Aš noriu gyventi
Ir džiaugtis laiku,
Kuris man dar duotas
Dabar, šiuo metu.
Branginkime laiko
Kiekvieną sekundę
Ir džiaukimės žemėj
Gyvenimo burtais.
Ėva ALEKNAITĖ
—
Iš tos tylos,
Kur pilna dangiškųjų vaišių,
Prasiskverbia saulė…
Užpildo tuštumą,
Švelnumu pridengusi,
Kad nieko nepažeistų.
Ji pageidaujama.
Nuščiuvus sielai, klausiu:
„Nuo ko viskas priklauso?“
O žemės grožį perveriu žvilgsniu…
Kokia jėga, galybė pulsuoja džiaugsmu!..
Šio kelio vingyje šviesios būties
Ir meilės gelmės pučia šilumą…
Nuo jos ne trauktis atatupstu,
O atpažinti… išgyventi… pamatyti…
Vienintelį, nešantį viltį.
Aušra ČEPĖ
—
Tu atsiliepk
Pavasarį pražysta sodai,
Alyva puošiasi baltais žiedais.
Pabudus žemė geria godžiai,
Jau kalbamės ne lūpom, o jausmais.
Parskridę paukščiai savo giesmę gieda
Ir džiaugiasi suradę vėl namus.
Kaip pasakyti tau, kad myliu,
Kad man esi toks artimas žmogus.
Padovanočiau tau pavasario dvelkimą
Ir visą pievą žydinčių gėlių.
Beržų šlamėjimą, jų dainą tylią,
Bet tai tik mano godos tylios –
Nes padaryt to negaliu.
Bet, jei pajausi nerimą krūtinėj,
Vienam liūdėti nevalia.
Tu atsiliepk, kaip toj dainoj,
Ir būsi jau ne vienas.
Tik atsiliepk – aš būsiu jau šalia.
Zita MACEVIČIENĖ
—
Taip norisi išgerti dangų
lig dugno, ligi paskutinio lašo,
nušluostyt debesį nuo rankų,
nubraukti netikėtą ašarą…
Taip godžiai gomurį suvilgyt
tikėjimu lyg dangumi, be sienų,
vėl rasą nukratyt nuo smilgų
ir nuo vaivorykštės blakstienų…
Taip norisi išgerti dangų,
voratinklius it marškinius nuplėšus
ir sielą atlapot lyg langą
dangaus draugams
ir žemės priešams…
Jurga VALERY
—
Žiedų gražumas!
O uogelių saldumas!
Ir visa tai man?
***
Amžina kova
Su įvairiausiais priešais
Ir su savimi.
***
Surasti kryptį.
Tikėjimas. Tik ėjimas.
Apsisprendimas.
***
Mes – žemės vaikai.
Ir Dievo maištingi vaikai.
Ar kada nors užaugsim?
Zenutė BERŽONSKIENĖ
—
Kai išmokau mirti
kvėpuot
pasidarė lengviau
tolo nutolo namai
šalo atšalo namai
o ant stalo sklidina
lėkštė melo…
bet jau anapus mirties
ten ir radau save
tapantį portretą
MOTINOS
jos akys…
sudrėkusios…
šypsojosi paslaptim…
ilgesiu ir viltim…
Vytautas KUSAS
—
TU GEGUŽIO ŽIEDUOS
Baltas sodas vilios,
Bitės tyliai dūzgens
Iš nakties, iš tylios
Lig vėlyvo rudens.
Klykaus gervių būrys,
Vėjas žvakę užpūs,
Klibins lauko duris –
Tik tavęs nebebus.
Tu ja būsi toli
Nuo gimtųjų namų,
Amžinybės kely,
Apglėbta sutemų.
Jei tau, mama, sunku –
Pamojuok skarele,
Kad žinočiau, kur tu…
Trokštu būti šalia.
Tu gegužio žieduos,
Sunkiame akmeny,
Prie kurio aš glaudžiuos,
Kai širdis nerami.
Niekas niekas tavęs
Iš manęs neatims,
Į kalnelį nuves,
Ten kur liepos aplink.
Juozas MAKSVYTIS
—
MĖTOS
praeini rasos archipelagais
sutemos šiušena žolėj
sukarpytas tamsos origami
prisipini jo į plaukus
šešėlio šyduose
panirę į seklią prietemą
braška drugių sparnai
užmiršę jausti virpesius
ir laiko testamentuose
gaivus mėtų skonis
įstrigęs plaukų penklinėj
drugeliu
Linas DAUGĖLA
