Apie tai paskaitoje „Vyriškojo ir moteriškojo pasaulio skirtis: pasakos „Eglė žalčių karalienė“ mistiškumas“, surengtoje Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje Trečiojo amžiaus universiteto iniciatyva, pasidalijo Lietuvos verslo kolegijos docentė kalbininkė Raimonda Tamoševičienė.
Simbolių svarba protėviams
„Įprastai pasakose glūdi tam tikri kodai: tarkim, gyveno senelis ir senelė – po 2 žmones, o iš jų eina šeimos linija: 3, 6, 9 arba 12 vaikų: dažniausiai 3 sūnūs – 2 protingi ir 1 kvailas pagal to laikmečio sampratą, nes kitoks, ir kelios dukterys. Skaičius 9 yra ypatingas, tai – gimimo ciklas, gyvybės ratas apsisuka. Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ iškrinta iš įprasto pasakų konteksto savo gilumu, kas yra būdinga mitams“, – kalbėjo R. Tamoševičienė. Jos žodžiais, tautosakos tyrinėtojas Donatas Sauka, važinėdamas po Lietuvą, užrašė 4 tomus po 600 psl. šio pasakos-mito įvairių interpretacijų.
„Eglė žalčių karalienė“ pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir kas atsitinka, kai pažeidžiama jo tvarka. Poetė Salomėja Nėris, anot lektorės, ištyrinėjusi tautosakos lobynus, šioje eiliuotoje pasakoje kone tobulai perteikė mistinį baltiškąjį pasaulį.
Prie Baltijos krantų įsikūrusi, atšiaurios gamtos užgrūdinta žvejų–žemdirbių (nes broliai užkapojo žaltį dalgiais) šeima gyveno įprastą gyvenimą, augino 3 dukteris ir 9 sūnus. Vieną vakarą sesės maudėsi jūroje, dvi išlipo iš bangų ir šaukė Eglę, o ši nepaisė – pliuškenosi bangose nuoga, gulant tamsai – dienos ir nakties sankirtai. Jos marškiniuose įsirango žaltys, į ją, kaip į nuotaką, prabilęs žmogaus balsu.
Žaltys – antgamtinė būtybė
„Žaltys – nuo biblijinių laikų mums, baltams, yra antgamtinė būtybė. Jis – ne gyvatė, ne šliužas, o dvasia, sauganti namus. Dar ir ligi šiolei jis mums tebėra ypatingas gyvūnas, išsiskiriantis savo geltona dėme kaktoje, tarsi uždėta švytinčia karūna. Protėvių samprata šiame mite įkūnyta per žaltį kaip zoomorfinį – paslaptingą mitinį gyvūną. Ir svarbiausia yra tai, kad mūsų protėviai tokį simbolį susikūrė anksčiau negu sfinksus ir gyvūnus-dievus imta vaizduoti Egipto, Babilono, šumerų kultūrose“, – kalbėjo lektorė.
Žaltys jūroje virsta gražiu jaunikaičiu Žilvinu, Eglė jį pamilsta ir abu laimingai gyvena 9-erius metus, susilaukia 3 sūnų ir dukters. „Medikai tvirtina, kad moters kraujas organizme atsinaujina ne per 7-erius, kaip manyta anksčiau, o per 9-erius metus – atsistato visa endokrininė sistema. Nuo seno galioja pasaulio tvarka, kurią mes ne visuomet įsisąmoniname. Kas Eglės gyvenime įvyksta per tuos metus? Virsmas, tapus žmona ir motina: ji miršta jaunystei, užgimsta moterystei. Tačiau ilgainiui prabyla jos prigimtis: atėjusi iš žemiškojo gyvenimo į vandenų pasaulį, ji ilgisi namų. Savo vaikams pasakoja apie žemę, darbus, dainuoja lopšines, o jie nieko apie tai nežino. Todėl prašosi vyro išleidžiama pasisvečiuoti į tėviškę.
Jungtis tarp žemės, dangaus ir jūros itin stipriai atsispindi M. K. Čiurlionio 13 paveikslų cikle „Pasauli sutvėrimas“, viename jų žaltys vaizduojamas kaip jungtis, antgamtinė dievybė, iškylanti viršum šių dimensijų.
Pasaulio civilizacija – per moterį
R. Tamoševičienė akcentavo: kuo daugiau mituose moteriškų būties simbolių, tuo daugiau įprasmintų pasaulio civilizacijos bruožų. Eglę apie grėsmę įspėjusios laumės, taip pat – lietuviškasis paveldas, atėjęs iš indoeuropiečių laikų. Laumė ir ragana nėra tapatu. Saulė miršta bangose – apsisuka 24 valandų ciklas, į ją, kaip į motiną, ateina vakaras – vyriškasis pasaulis. Per motiną dar įsčiose formuojasi vaiko fiziologija, jo kalbos aparatas. Esame išsaugoję dar iš indoeuropiečių prokalbės atkeliavusius šeimos santykius atspindinčius žodžius, tokius kaip: mama, teta, dėdė, sesuo. Mūsų tautos moterys kardinaliai skiriasi nuo kaimynių slavių: pasakose šios yra bebalsės, o mūsiškės – lygiavertės su vyrais, maištaujančios. Eglė net triskart priešinasi išvykti, nors davė žalčiui žodį būti mylima žmona.
Mistiškoji gegutė, kuri savo kukavimu ligi šiol mums skaičiuoja gyvenimo metus, atvykusius žalčio piršlius triskart įspėja apie Eglės šeimos apgavystes, kai vietoje jaunamartės į karietą įsodina baltą žąsį ir avelę.
Gimimo–mirties ratas
Po 9-erių sykiu pragyventų metų Žilviną tebeveikia patirtos klastos nuojauta: jis bando žmoną sulaikyti nuo viešnagės žemėje – liepia suverpti linų kuodelį, kad pačios iškeptą pyragą Eglė galėtų įvynioti į savo išaustą rankšluostį, kurį atneš namiškiams kaip dovaną. Galop Žilvinas imasi kraštutinio išbandymo – liepia Eglei sunešioti geležines klumpes.
Tačiau Eglės užsispyrimas įveikia visas kliūtis ir Žilvinas, skirtingai negu ji, laikosi pažado – išleidžia ją 9 dienoms į žemę. Paskutiniąją prisakė grįžti, kai saulė nusileis – į jo, kaip teisėto vyro, pasaulį. Priesaikos, arba pasaulio tvarkos, laužymu prasidėjęs Eglės ir Žilvino šeimos gyvenimas, apėjęs gimimo–mirties ratą, užsibaigia jų dukters išdavyste – tėvui duoto žodžio laužymu.
Žilviną Eglės broliai brutaliai nužudo, beje, kuršių prisibijodavo ir skandinavų vikingai, o Eglė vaikus ir save paverčia medžiais. Šioje pasakoje-mite perteiktas išgyventas moters pasaulio kūrimas, apčiuopiami 5 pagrindiniai elementai: saulė – ugnis, jūra – vanduo, vėjas, žemė, žmogus, taip pat – moteriškasis ir vyriškasis jo pradai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
