Pajūrio dvaras yra turėjęs ne vieną savininką, o 1881 m. jis atiteko Evelinai Povstanskienei, kuri 1891 m. ant Jūros upės kranto pastatė bravorą ir plytinę, kurie dvarui teikė stabilias pajamas. 1908–1910 m. šį turtą paveldėjęs jos sūnus Mauricijus Povstanskis dalį žemės valdų ir bravoro pastatus pardavė iš netolimo Jomantų kaimo ūkininko šeimos kilusiam Kazimierui Nausėdai (1864–1936), kuris buvusiame bravore įrengė gyvenamas patalpas. Jis sukaupęs kapitalą plukdant Jūros upe medžius ir jais prekiaujant, buvusiame plytinės pastate įkūrė malūną, lentpjūvę ir vilnų karšyklą.

Po žmonos Onos Nausėdienės mirties 1933 m., neturėdamas artimų palikuonių, giliai tikintis K. Nausėda nusprendė visą savo užgyventą turtą palikti Kretingos pranciškonų vienuolynui. Pertvarkius dovanotą pastatą, buvo įrengtas trijų aukštų vienuolynas su valgykla, koplyčia ir kambariais naujokyno gyventojams. Vienuolynas naudojosi 25 ha žeme, vandens malūnu, lentpjūve, čia buvo auginami gyvuliai, įveistas bitynas. Aplink vienuolyno pastatą driekėsi dvaro parkas, buvo puoselėjama aplinka, žydėjo gėlės, ant mūrinio postamento stovėjo šv. Pranciškaus skulptūra, kuri 1940 m. buvo perkelta į miestelio bažnyčios šventorių. 1935 m. apie naujojo Pranciškonų vienuolyno Lietuvoje atidarymą buvo rašoma „Šv. Pranciškaus varpelyje“: „Š. m. gegužės 19 d. Pajūryje vyko nepaprastas įvykis – naujojo pranciškonų vienuolyno pašventinimas. Nuo pat ryto didelės žmonių minios iš visų Lietuvos kampelių traukė į šias iškilmes. Šv. Mišios vyko lauke, šalia trijų aukštų mūrinio pastato, kuriame vienuoliai įrengė koplyčią ir iš Kretingos vienuolyno perkėlė noviciatą“.

1935 m. katalikiškame savaitraštyje „Mūsų laikraštis“ apie šio vienuolyno atidarymą buvo rašoma: „…šv. Mišios buvo laikomos lauke, jas laikė ir visas šventinimo apeigas atlikęs gerbiamas provincijolas T. Kazimieras (Čepulis). Jaudinantis vaizdas buvo, kai geradarys K. Nausėda, pavedęs pranciškonams viso savo gyvenimo triūsą ir darbą, po šventimo apeigų perdavė raktą provincijolui, o šis pirmam teisėtam šio vienuolyno gvardijonui – T. Domininkui (Kaubrei)“. Be gyvenamojo namo pranciškonai gavo teisę ir į K. Nausėdos per jo visą gyvenimą sukauptą turtą. Kaip prisimena miestelio senbuviai, vienuolynas buvo aptvertas tvora, o jo žemės driekėsi už Jūros upės. Lauko darbams kirsti ir rišti rugius ar kviečius, pjauti ir grėbti šieną ir pan., buvo samdomi vietos gyventojai. Vienuolyno gyventojams ir talkininkams šiltą maistą ir gėrimus į laukus atveždavo metaliniuose bidonuose. Maistą gamindavo taip pat samdomos moterys, jos skalbdavo vienuoliams ir rūbus, atlikdavo kitus namų ūkio darbus.
Prie kabančio tilto per Jūros upę buvo pirtis, šalia jos nedidelis ūkinis pastatas, kur moterys gamino valgį ir skalbdavo. Į pamaldas koplyčioje vienuoliai ir vietiniai bei atvykusieji buvo kviečiami ant aukštos medinės stovylos pritvirtinto varpo dūžiais. Prie vienuolyno veikė lentpjūvė, malūnas, vilnų karšykla. Lentpjūvėje buvo pjaunami rastai, lentos, stogų dengimui ruošiamos skiedros. Malūne buvo ne tik malami miltai, bet ir gaminamos smulkesnės ar stambesnės perlinės kruopos – „grucė“. Jos buvo daromos iš miežių grūdų nuo jų pašalinant lukštus, kai patys grūdai yra šlifuojami ir poliruojami, kol jie įgyja sau įprastą lygią, apvalią, perlus primenančią formą, iš kur kilęs ir jų pavadinimas. Vienuolyne veikė ir vilnų karšykla, kur vyravo rankinis darbas.

Pranciškonų vienuolyno noviciatas Kretingoje buvo pastatytas šalia gimnazijos ir vienuolyno už JAV gyvenusio geradario prelato Pranciškaus Juro (1891–1980) aukas. Noviciatas – tai bandomasis dvasinio pasirengimo laikotarpis prieš duodant pirmuosius vienuolinius įžadus. Pats kandidatas į vienuolius ir ordino vadovybė vertina, ar jis yra pašauktas pranciškoniškam gyvenimo būdui, ar sugeba gyventi bendruomenėje, prisiimant tris pagrindinius vienuolinius įžadus: neturtą, skaistumą ir paklusnumą. Kandidatas noviciate mokosi dalintis kasdieniškais darbais ir buitimi su kitais broliais, tuo pasitikrindamas savo pasirengimą vienuolystei, skiria daug laiko Šventojo Rašto studijoms, asmeninei bei bendruomeninei maldai. Pajūrio vienuolynas buvo šeštieji pranciškonų namai, įsikūrę Lietuvoje. Kartu su vienuolyno dvasiniais vadovais jame gyveno 27 vienuoliai ir jais siekę tapti. Po metų noviciate jaunuoliai duodavo laikinus 3 metų neturto, skaistybės bei paklusnumo įžadus ir tapdavo vienuolių abitus dėvinčiais pranciškonų klierikais. Po to jie grįždavo į Pranciškonų gimnaziją baigti VI–VIII klasių kurso, kad toliau tęsti dvasininko kelią dvasinėse seminarijose Lietuvoje ir užsienyje. Pranciškonų vienuolynu Pajūryje rūpinosi ne vienas patyręs pranciškonas, nes jame gyvenančių naujokų mokymas ir paruošimas nelengvam vienuoliškam gyvenimo keliui buvo svarbus.

1936–1939 m. Pajūrio vienuolyno gvardijonu buvo Kazimieras Čepulis (1884–1962), palaikęs glaudžius ryšius su Kretingos vartotojų bendrovės vadovu kretingiškiu Juozu Pabrėža (1884-1944) dar nuo Salantų bažnyčios statybos laikų XX a. pradžioje, kai jis šioje parapijoje vikaru pradėjo savo dvasininko kelią. Autoriaus archyve saugomos kelios nuotraukos, kuriose šios šeimos nariai įsiamžinę kartu su vienuoliais ir Pajūrio gyventojais dvaro parke prie seno ąžuolo, o kitoje nuotraukų pusėje matomas Pajūrio fotografo A. Sadovskio asmeninis antspaudas.
Nuo 1935 iki 1940 m. Pajūrio vienuolyno novicijų magistras ir nuodėmklausys buvo Martinijonas Bučnys (1868–1952).
Nuo 1935 m. Pajūrio vienuolyno vikaru ir noviciato auklėtinių išpažinčių klausytoju-konfesarijumi paskirtas Juozapas Kudirka (1866–1946) laisvu laiku užsiėmė bitininkyste, dalyvavo bitininkų draugijos „Bitė“ veikloje.
Nuo 1939 m. Pajūrio vienuolyno gvardijonu tarnavęs Antanas Butkevičius (1866–1944) po vienuolyno uždarymo 1940 m. pas vietos gyventojus gyveno ir sovietinės bei nacistinės okupacijų metais. Čia 1944 m. jis mirė, palaidotas Kretingos II senosiose kapinėse.
Augustinas Dirvelė (1901–?) 1939 m. buvo paskirtas Pajūrio vienuolyno vikaru ir naujokų mokytoju. 1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą ir uždarius Pajūrio vienuolyną, jis grįžo į Kretingą, kur liepos 12 d., bandant pereiti SSSR- Vokietijos sieną Bajoruose, buvo sovietinių pasieniečių sulaikytas, kalintas kalėjimuose ir lageriuose, kur jis ir mirė.

Šiandien Kretingos pranciškonų veiklą Pajūryje mena gerai išsilaikęs mūrinis noviciato pastatas, kuriame nuo 1940 m. veikė Žemės ūkio mokykla, vėliau Pajūrio žemės ūkio technikumas, pastatas buvo tapęs ir miestelio kultūros bei bendruomenės centru, o dabar jame įsikūrę vietos gyventojai. Pranciškonų veiklą primena ir šv. Pranciškaus skulptūra miestelio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, jos išlikęs postamentas šalia buvusio vienuolyno, geradario K. Nausėdos šeimos kapas miestelio kapinėse, papuoštas laiminančio Kristaus skulptūra su angelais, ir istorinės atminties išsaugojimu besirūpinanti miestelio bendruomenė bei atskiri jos nariai. Vienai jų – Rasitai Ercei – dėkojame už suteiktą pagalbą ir geranoriškumą, sekant Kretingos pranciškonų keliais, bei linkime jai ir visai bendruomenei sėkmės toliau po kruopelę renkant ir skelbiant savo miestelio istorijos liudijimus.






