Laisvų vietų – Petrikaičių kapinėse
Kretingos civilinėse kapinėse, kurios nuo seno vadinamos kapinėmis ant Darbėnų kelio, pagal įvykusios skaitmenizacijos duomenis, užfiksuota 8 tūkstančiai palaidojimų. Tačiau kapinių prižiūrėtojos Romos Gedminienės teigimu, iš tikrųjų jose yra palaidota gerokai daugiau žmonių, nes ant kai kurių paminklų užrašyta, tarkim, Petrauskų šeima. Skaitmenizuojant kapines, atsekti konkrečius palaidotus asmenis nebuvo galimybės.
Šiose, o juo labiau ir abejose senosiose miesto kapinėse, laisvų vietų laidoti nebėra – žmonės laidojami tik į šeimos ar giminės kapavietes. Išimtis yra plotas, kuris buvo skirtas laidoti Padvarių socialinės globos namų gyventojus: praėjus 25-eriems metams, galima būtų laidoti ant kapų viršaus, tačiau, pastebėjo R. Gedmininenė, kai buvo atidarytos Petrikaičių kapinės, kretingiškiai laidoti savo artimųjų ten nebenori.
Petrikaičių kapinėse, pasak jų prižiūrėtojo Jono Drungilo, Padvarių socialinės globos namų gyventojų, neturinčių kas juos laidoja, palaikai yra kremuojami ir nuo šių metų vasario laidojami specialioje kolumbariumo nišoje, talpinančioje iki 12 ir daugiau urnų. Taip pat kremuojami ir „Pajūrio senelių namų“ gyventojų palaikai, kolumbariume jie pradėti laidoti nuo 2024-ųjų.
Populiarėja kremavimo būdas
Gerokai prieš dešimtmetį atidarytose 6 ha ploto Petrikaičių kapinėse, kurioms pirmajame etape numatyta 500 šeimos kapaviečių, amžino poilsio mirusieji jau atgulė į 400 šeimos kapaviečių. Įrengti du abipusiai kolumbariumai, kuriuose – 180 nišų urnoms. Į kiekvieną nišą galima talpinti po kelias ar keliolika giminės urnų dviem aukštais. Kolumbariume dar likę apie 50 laisvų nišų.
Pasak J. Drungilo, šio laikmečio tendencija tokia, kad daugėja mirusiųjų kremavimo atvejų, o ir palaidojimų kolumbariume: 2014 m. į žemę buvo palaidota 30 karstų ir urnų, į kolumbariumą – 6; 2020 m. atitinkamai – 50 ir 14; 2024 m. – 50 ir 19; 2025 m. – 40 ir 16.
„Taip yra dėl praktiškumo. Žmonės skuba gyventi. Keista būna žiūrėti, kai mirusįjį – į krematoriumą ir išsyk į kolumbariumą, artimieji nebemato maldos ir gedėjimo prasmės. Ne vieną dalyvavau taip laidojant – be kunigo, įdeda tarytum į spintą“, – kalbėjo J. Drungilas. Tačiau dažnesnė tendencija – urnas laidoti šeimos kapavietėje, kuriai skiriamas 2,5 x 2,8 m plotas.
Petrikaičių kapinėse įrengtas ir pelenų išbarstymo laukas, tačiau, pasak J. Drungilo, jis kol kas nefunkcionuoja – nėra išbarstyti nė vieno velionio palaikai. O jeigu atsirastų pageidaujančių, šis laidojimo būdas turėtų būti oficialiai užfiksuotas.

Įsigali uždengti kapai
Kapinių prižiūrėtojai akcentavo vis didėjančią tendenciją – uždengti kapavietes plokštėmis. „Ne dėl to, kad artimieji neturėtų, kur dėti pinigus, bet kad nebėra kam prižiūrėti kapų. Pasaulis atsivėrė, jauni žmonės išsivažinėjo. Dengiant plokštę, artimieji privalo pateikti prašymą kapinių prižiūrėtojui. Plokštė negali viršyti kapavietės ploto, privaloma laikytis išmatavimų pagal skaitmenizacijos duomenis“, – akcentavo R. Gedminienė.
Jos pastebėjimu, artimieji ant kapų jau nebestato gigantiškų paminklų, kas buvo būdinga prieš kelis dešimtmečius, tarsi įrodant mirusiojo materialųjį statusą. „Dabar, statant paminklą, reikalaujama užrašyti mirusiojo vardą ir pavardę, gimimo ir mirties metus, – neužtenka užrašyti tokia ar tokia šeima. Leidžiama iškalti ir prasmingus žodžius ar portretus, tačiau taip bedaroma retai“, – apie paminklų tendencijas kalbėjo R. Gedminienė.
Laidojant į ankstesnes kapavietes – pagal įstatymą, po 25-erių metų, būtina gauti seniūnijoje veikiančios komisijos leidimą, o tam reikalinga pristatyti giminystę įrodančius dokumentus, taip pat – prieš kiek metų žmogus palaidotas, arba parašais tai privalo paliudyti kiti giminaičiai. „Giminaičių sutarimu, perrašome, kas už tą kapavietę bus atsakingas“, – patikino R. Gedminienė, neslėpdama žinanti atvejų, kai kapavietė senosiose kapinėse, tarpusavyje susitarus, neoficialiai parduodama, nors giminystė – abejotina.
Urnos – į giminės kapavietę
Laidojant urną į giminės kapavietę, neprivaloma atsižvelgti į kitų mirusiųjų palaidojimo laiką. „Anksčiau giminės draskėsi dėl vietos kapavietėje, o dabar kooperuojasi: į tą pačią kapavietę sutelpa daug urnų, o ją prižiūrėti patogu“, – pastebėjo R. Gedminienė.
Paklausta, kaip elgiamasi su apleistais kapais senosiose miesto kapinėse, R. Gedminienė atsakė: „Pagal galimybes prižiūrime patys: nupjauname žolę, nugrėbiame. Tie kapai seni, nėra informacijos, kas už juos atsakingas. Prieš lapkričio 1-ąją kažkas atvyksta, uždega žvakę, padeda dirbtinių gėlių ir vėl dingsta iki kitų Vėlinių. Norint laidoti į tokią neįteisintą kapavietę, pagal tvarką, būtina įrodyti ją esant giminės kapaviete.“
Skaudu dėl netvarkomo paveldo
Trylika metų kapinių prižiūrėtoja dirbanti ir kone visas kapavietes jose žinanti R. Gedminienė neslėpė, kad jai labai skauda širdį dėl nesutvarkytų grafų Tiškevičių darbuotojų kapų, esančių šalia Tiškevičių koplyčios, dešinėje pusėje nuo įėjimo į koplyčią. Dvi kapavietės su savitais paminklais, apjuostos tvorelėmis su grandinėmis, buvo sutvarkytos Kretingos muziejaus iniciatyva, o dvi kapavietės su paminklais, ant kurių dar matosi iškaltos lenkiškai užrašytos pavardės Jozefa Wojnara ir Kamilla Krajewska, apjuostos kaldintomis tvorelėmis, yra apleistos.
„Kai pradėjau dirbti kapinių prižiūrėtoja, muziejininkas Julius Kanarskas parodė tas kapavietes. Stebėjausi, kad grafai Tiškevičiai rūpinosi ne tik savimi, bet ir savo darbuotojais, netgi po jų mirties, greta koplyčios įrengę jų kapavietes. Pati jas tvarkau, nors jas, esant apleistas, žino ir Savivaldybė, ir muziejus. Manau, kad trūksta iniciatyvos ir entuziazmo parengti projektus, kad renovuotų šiuos miesto istorijai svarbius objektus, nes juk po kapines vedamos ekskursijos, pasakojama svečiams“, – samprotavo R. Gedminienė.
Nors lapkričio 1-ąją yra švenčiama Visų Šventųjų diena, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją, mūsų įstatyme, J. Drungilo manymu, suvelta, kuri iš jų turėtų būti išeiginė diena: „Visi dabar skuba, uždega žvakes kapuose, juolab kad verslas prisitaikė – žvakė dega 48 val., o paskui – laisvas laikas sau. Nors tai turėtų būti maldos ir bendrystės laikas, pagerbiant iškeliavusiuosius.“
Jaunimas savaitgalį šėlios ir švęs Helovyną. Nors Vėlinės ir Helovynas – tai dvi skirtingų kultūrų – baltiškosios ir anglosaksų – sankirtos, kai viena stoja akistaton su mirtimi kaip neišvengiama žmogaus būties dalimi, o kita slepiasi nuo jos po kaukėmis.
Pats Helovyno pavadinimas kildinamas iš dviejų anglakalbių žodžių, pažodžiui reiškiančių „šventieji laimi“. Tačiau ši, iš senovės keltų kildinama šventė, anglams ir airiams persikėlus gyventi į JAV, labiau formavosi ir dabartinę išraišką įgijo Amerikoje. Ir į Lietuvą bei Europą atkeliavo iš ten. Vyresnės kartos žmonėms ji nepriimtina, tačiau pamėgta jaunimo ir vaikų, kuriems mirtis lyg ir neegzistuoja.
Kretingos katalikų bažnyčios kunigas pranciškonas Ramūnas Mizgiris Helovyną, šia prasme, laiko savotišku žaidimu, kaip ir Užgavėnės, kai persirengiama ir vaikštoma su kaukėmis ir prašoma blynų, joje neįžvelgdamas didelės grėsmės. „Viskas priklauso nuo intencijos: jeigu prie mirties kulto nepasiliekama, nemanau, kad vaikams vaikštant su kaukėmis ir prašant saldainių, gali likti įspaudas. Šeimos ar gatvės bendruomenės tą vakarą susirenka švęsti prie laužo. Nieko bloga tame neįžvelgiu. Bet, jeigu tiems simboliams suteikiama ypatinga reikšmė, tuomet jau blogai. Manau, kad dabar didesnės įtakos turi socialiniai tinklai, negu tos vienos dienos žaidimas“, – savo įžvalgomis pasidalijo „Pajūrio naujienų“ pranciškonų skilties bendradarbis brolis Ramūnas.







Buvo įdomų.