Viskas prasidėjo nuo tėčio pasiūlymo
Pirmuosius rimtus futbolo žingsnius Kretingoje Ana žengė berniukų komandoje. Tuo metu „Minijos futbolo akademija“ dar neturėjo atskiros mergaičių komandos, tačiau tai jaunosios futbolininkės nesustabdė. „Vėliau, penktoje klasėje, pakeitus mokyklą, man reikėjo susirasti naują veiklą po pamokų. Tėčiui užsiminiau, kad labai norėčiau išmėginti futbolą“, – prisiminė Ana.
Kadangi jos tėtis yra didelis futbolo gerbėjas, ilgai laukti nereikėjo. Jis pasirūpino pirmąja dukros treniruote ir tapo žmogumi, supažindinusiu ją su sportu. Pirmoji treniruotė pas trenerį Alvydą Viršilą paliko gerą įspūdį ir suteikė motyvacijos tęsti. „Buvau vienintelė mergaitė tarp berniukų, tačiau žaisti man sekėsi gerai. Varžybos, intensyvios treniruotės ir nuolatinis trenerio palaikymas padėjo suprasti, kad futbolas man yra ne šiaip vaikiškas užsiėmimas, o rimta gyvenimo veikla“, – sakė ji.
Aikštėje Ana žaidžia saugės pozicijoje. Ji save apibūdina kaip kovingą futbolininkę, nebijančią kontakto ir kovojančią iki paskutinės minutės. „Stipriausios mano savybės – kontaktinis žaidimas ir kovojimas iki galo. Treneriai mane dažnai giria už kovingumą, tačiau suprantu, kad tobulėjimui ribų nėra“, – įsitikinusi futbolininkė.
Šiuo metu ji daugiausiai dėmesio skiria ištvermei ir taktikos subtilybėms.
Kvietimas į Lietuvos U-17 rinktinę
Vienas svarbiausių lūžių Anos futbolo kelyje įvyko šių metų balandžio 17-ąją. Būdama penkiolikos, pirmą kartą buvo pakviesta į Lietuvos merginų iki 17 metų rinktinę. „Man tai buvo milžiniškas asmeninis įvertinimas. Užsivilkti šalies rinktinės marškinėlius ir kartu su komanda giedoti Lietuvos Respublikos himną – neapsakomas pasididžiavimas ir garbė“, – kalbėjo Ana.
Pirmoji WU-17 rinktinės stovykla vyko gegužės 2–12 dienomis. Lietuvos komanda išvyko į Azerbaidžano sostinę Baku, kur dalyvavo „UEFA WU17 Development“ turnyre. Jame lietuvės sužaidė trejas rungtynes – su Azerbaidžano, Sakartvelo ir Rumunijos bendraamžėmis.
Rinktinės aplinkoje Ana susidūrė su kitokio lygio futbolo reikalavimais. „Stovykloje didžiausią įspūdį paliko trenerių štabo kompetencija, treniruočių kokybė bei merginų demonstruojama ištvermė ir disciplina. Rinktinės lygio futbole pajutau kur kas didesnę atsakomybę, įtampą ir visai kitokį treniruočių intensyvumą“, – teigė ji.
Iki šiol svarbiausiu savo pasiekimu rinktinėje futbolininkė vadina iškovotą trečiąją vietą Baltijos taurės turnyre, vykusiame Latvijos sostinėje Rygoje.
Kapitonės vaidmuo ir vis aukštesnis lygis
Jaunoji futbolininkė jau spėjo išmėginti jėgas skirtinguose Lietuvos čempionatuose ir komandose. 2024–2025 metų sezonę ji žaidė Elitinėje lygoje su U-15 „Džiugas-Minija“ komanda. Ana buvo ekipos kapitonė ir per sezoną pelnė penkis įvarčius.
2025 metais ji atstovavo Kretingai „Minijos FA“ Regioninės futbolo lygos Šiaurės-Vakarų regiono pirmenybėse. Kretingiškės iškovojo antrą vietą, o Ana, taip pat ėjusi komandos kapitonės pareigas, pelnė penkis įvarčius. Komandą treniravo Martynas Viluckas.
2025–2026 metų laikotarpiu futbolininkė žaidė Telšių FC „Džiugas“ sudėtyje LMFA Pirmoje lygoje. Tuo pačiu metu ji prisidėjo ir prie Elitinės lygos U-15 „Džiugas-Minija“ komandos – dirbo trenerės Margaritos Vagdarytės asistente ir padėjo ekipai užimti antrą vietą.
Dabar Ana žengia dar vieną svarbų žingsnį karjeroje – žaidžia Gargždų „Bangos“ moterų komandoje ir rungtyniauja Lietuvos moterų A lygoje. „Žaisti šioje lygoje buvo viena didžiausių mano siekiamybių“, – neslėpė futbolininkė.
Šiuo metu „Bangos“ komandoje treniruotės vyksta keturis kartus per savaitę po 90 minučių, o savaitgaliais laukia rungtynės skirtinguose Lietuvos miestuose. Pasak Anos, prisijungus prie naujos komandos, tapo dar aiškiau, kiek daug darbo reikalauja aukšto lygio sportas. „Visą savo laisvą laiką po mokslų skiriu tik sportui“, – atviravo ji.
Už jaunosios futbolininkės – visa šeima
Norint siekti sportinių aukštumų vien talento neužtenka. Ypač tada, kai treniruotės ir varžybos vyksta skirtinguose miestuose. Ana neslepia, kad be šeimos pagalbos jos futbolo kelias būtų gerokai sudėtingesnis. „Kadangi gyvename už Kretingos miesto ribų, be tėvų pagalbos ir logistinio palaikymo neturėčiau jokių galimybių reguliariai lankyti treniruotes bei vykti į varžybas“, – pasakojo ji.
Šeimą futbolininkė vadina savo artimiausiais ir brangiausiais fanais. Jų palaikymas tribūnose, kelionės į rungtynes ir kasdienė pagalba jai yra neatsiejama sportinio kelio dalis. „Jų buvimas tribūnose ir maksimalus palaikymas man yra didžiausia motyvacija judėti į priekį“, – teigė Ana.
Ne mažiau svarbus šis kelias ir jos tėčiui. Stebėti dukros augimą nuo pirmųjų treniruočių iki Lietuvos rinktinės – ypatinga patirtis. „Man, kaip tėčiui, stebėti ir lydėti dukrą nuo pirmųjų jos žingsnių aikštelėje iki Lietuvos rinktinės yra nepaaiškinamas pasididžiavimas, džiaugsmas ir malonumas“, – teigė Yaroslav.
Anot tėčio, dukros sportas natūraliai tapo visos šeimos laisvalaikiu. Kelionės į varžybas, rungtynių stebėjimas ir palaikymas stadione sustiprino šeimos ryšį, o futbolas kartu tapo ir savotiška gyvenimo mokykla. „Džiaugiamės matydami, kad futbolas ją moko disciplinos, komandinio darbo, ištvermės ir gebėjimo oriai susitvarkyti su pralaimėjimais. Tai neįkainojamos pamokos visam gyvenimui“, – kalbėjo Anos tėtis.
Nors penkiolikmetė jau turi kuo didžiuotis – nuo pirmųjų treniruočių berniukų komandoje Kretingoje iki Lietuvos U17 rinktinės ir rungtynių moterų A lygoje – ji į priekį žvelgia be didelių pauzių. Artimiausias jos tikslas – įsitvirtinti Lietuvos rinktinėje. Vėliau norėtų išmėginti jėgas dar aukštesnio lygio klube – Lietuvoje arba užsienyje. „Žinau, kad laukia ilgas kelias, bet esu pasiruošusi dirbti“, – sakė Ana.
