Apie tai, ką iš tiesų reiškia įtraukusis ugdymas, kur yra mokyklos galimybių ribos, kokio bendradarbiavimo reikia tarp mokyklos, šeimos ir kitų institucijų bei kodėl įtrauktis neturėtų būti suprantama vien kaip vaiko buvimas bendrojo ugdymo klasėje, kalbėjomės su dr. Kęstučiu Trakšeliu, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktoriumi, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos Kretingos skyriaus pirmininku.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie skaudžius įvykius vienoje šalies ugdymo įstaigų. Kyla klausimas: ar tokių įvykių reikėjo tikėtis ir ar turėsime prie jų priprasti?
– Mano atsakymas dvejopas. Turėjome suprasti, kad nepakankamai pasirengus įgyvendinti įtraukųjį ugdymą gali kilti labai sudėtingų situacijų. Tačiau priprasti prie smurto, nesaugumo ar baimės mokykloje tikrai negalime. Mokykla privalo būti fiziškai ir emociškai saugi kiekvienam – mokiniui, mokytojui ir kitam bendruomenės nariui. Apie saugią mokyklą šiandien daug kalba ir nacionalinės švietimo politikos formuotojai.
– Kaip vertinate įtraukiojo ugdymo principą ir jo įgyvendinimą praktikoje? Ar vien mokinio ugdymas bendrojo ugdymo klasėje savaime užtikrina tikrąją įtrauktį?
– Problema, mano manymu, slypi ne pačioje įtraukties idėjoje. Priešingai – jos esmė yra teisinga ir humaniška. Kiekvienas vaikas turi teisę į kokybišką ugdymą, galimybę būti bendruomenės dalimi, mokytis pagal savo gebėjimus ir gauti reikalingą pagalbą. Įtraukusis ugdymas apima labai skirtingus mokinių poreikius – mokymosi sunkumus, bendruosius ar specifinius mokymosi sutrikimus, raidos, fizinius ir kitus sutrikimus, socialinių aplinkybių nulemtus poreikius. Todėl visuomet buvo svarbus ne tik fizinis švietimo prieinamumas, bet ir ugdymo turinio, metodų, aplinkos bei pagalbos pritaikymas konkrečiam vaikui. Lietuvos švietimo sistemoje taip pat numatyta galimybė pritaikyti bendrąsias programas ir ugdymo aplinką pagal individualius mokinio poreikius.
Tačiau įtrauktis negali reikšti vien vaiko perkėlimo į bendrojo ugdymo klasę. Negalime manyti, kad užtenka pasakyti: nuo šiol visi mokosi kartu, – ir problema išspręsta. Vaikų poreikiai yra labai skirtingi. Kai kuriems mokiniams įprasta trisdešimties mokinių klasė, nuolatinis triukšmas, intensyvus bendravimas, dažna veiklų kaita ar didelis žmonių skaičius gali būti itin sudėtinga aplinka. Tokiam vaikui gali reikėti mažesnės grupės, ramybės erdvės, individualaus darbo, specialiai pritaikytos aplinkos ar kitokio ugdymo organizavimo. Todėl tikroji įtrauktis prasideda ne nuo klausimo „kaip vaiką patalpinti į bendrą klasę?“, o nuo klausimo „kokioje aplinkoje šis vaikas geriausiai mokysis, jausis saugus ir galės atsiskleisti?“
– Kaip, jūsų vertinimu, turėtų būti derinamas įtraukiojo ugdymo principas su būtinybe atsižvelgti į individualius mokinių poreikius ir skirtingas mokyklų galimybes teikti specializuotą pagalbą?
– Tai nėra argumentas grįžti prie vaikų atskyrimo. Tai argumentas kurti lankstesnę sistemą. Todėl turime pripažinti ir kitą realybę: ne kiekviena bendrojo ugdymo mokykla šiandien pajėgi suteikti bet kokio sudėtingumo pagalbą. Mokytojas yra pedagogas (pedagogo funkcija – organizuoti ugdymo procesą, o ne įgyvendinti mokinių socializacijos modelį). Psichologas, socialinis ar specialusis pedagogas turi savo profesines kompetencijas. Tačiau esant itin kompleksiniams vaiko poreikiams gali prireikti platesnės, tarpdisciplininės ir specializuotos pagalbos. Vien papildomas finansavimas ar keli nauji etatai savaime neišsprendžia problemos, jeigu konkrečiam vaikui reikalingos kompetencijos ir sąlygos mokykloje objektyviai nėra prieinamos.
Todėl įtraukusis ugdymas negali tapti vien mokyklos atsakomybe. Reikalingas tėvų, mokyklos, pedagoginės psichologinės tarnybos, savivaldybės, sveikatos ir socialinių paslaugų specialistų bendradarbiavimas. Teisės aktuose didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir jų šeimoms taip pat numatyta galimybė koordinuotai teikti ne vien švietimo, bet ir socialines bei sveikatos priežiūros paslaugas.
Ypač svarbus tėvų ir mokyklos pasitikėjimas. Mokykla gali tinkamai pasirengti vaiko ugdymui tik žinodama jo poreikius, specialistų rekomendacijas ir elgesio ypatumus. Jeigu informacija nutylima, problemos neigiamos arba bendradarbiavimą pakeičia abipusiai kaltinimai, mokyklai tampa daug sunkiau sukurti vaikui tinkamas sąlygas ir kartu užtikrinti visos bendruomenės saugumą. Oficialiose rekomendacijose taip pat apibūdinamas tėvų, mokyklos vadovo, mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir pedagoginės psichologinės tarnybos bendradarbiavimas.
Po kiekvieno skaudaus įvykio lengviausia pradėti ieškoti kalto: mokinio, jo tėvų, mokytojo, specialisto ar mokyklos vadovo.
Tačiau kaltųjų paieška pati savaime sistemos nepakeis. Turime kelti sudėtingesnius klausimus: ar kiekvienam vaikui parenkame jo poreikius iš tikrųjų atitinkančią ugdymosi aplinką? Ar bendrojo ugdymo mokykloms suteikiame realias galimybes priimti labai skirtingų poreikių mokinius? Ar aiškiai nustatėme ribą, kada įprastos mokyklos pagalbos priemonių nebepakanka ir reikalinga specializuota, tarpdisciplininė pagalba?
Todėl po įvairių įvykių švietimo įstaigose turėtume klausti ne „kas kaltas?“, bet pirmiausia – „ką sistemoje turime pakeisti, kad tai nepasikartotų?“ Nes prie smurto mokyklose priprasti negalime. Ir neturime.
– Kokių pokyčių šiandien reikėtų švietimo sistemoje?
– Švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2026 m. liepą pati pripažino poreikį tobulinti švietimo pagalbos modelį ir daugiau dėmesio skirti specialistų rengimui bei mokytojų kvalifikacijai. Todėl šiandien reikėtų ne atsisakyti įtraukiojo ugdymo, o pereiti į kitą jo brandos etapą. Įtrauktis nėra vien buvimas toje pačioje klasėje. Įtrauktis yra tinkamiausių sąlygų kiekvienam vaikui sukūrimas. Kartais tai bus trisdešimties mokinių klasė. Kartais – mažesnė klasė ar grupė. Kartais – individualizuotas ugdymas, papildomas specialistas ar specialiai pritaikyta aplinka. O kai kuriais atvejais vaikui geriausiai gali tikti specialiosios paskirties klasė ar mokykla. Svarbiausia, kad sprendimo centre būtų ne institucijų patogumas ir ne formaliai įvykdytas įtraukties reikalavimas, o konkretaus vaiko ugdymosi poreikiai ir visos mokyklos bendruomenės saugumas.
– Vis dėlto mokykloms šiandien tenka vis daugiau funkcijų. Ar jos pajėgios jas visas atlikti?
Mokyklų vadovai, pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai kasdien deda didžiules pastangas, kad kiekvienas vaikas mokykloje jaustųsi saugus, suprastas, priimtas ir pripažintas. Tačiau mokykla negali viena išspręsti visų visuomenės, sveikatos, socialinių ir šeimos problemų. Mokykla negali tapti socializacijos centru, nors vis daugiau ir daugiau funkcijų jai priskiriama, tad nelieka laiko ugdymui ir ugdymo kokybei. Tarsi ugdymas tampa antraeilių dalyku, nors mokymo programos plečiamos, o egzaminų užduotys sudėtingėja.
Mes dar nacionaliniu lygmeniu visose mokyklose kur ugdomi SUP vaikai bendrose ugdymo klasėse labai toli nuo realių sąlygų. Čia straipsnis geras tuo, kad jis atsako į klausimą kaip reikėtų ugdyti, kad būtų pilnai tenkinamas individualus poreikis ir sąlygos SUP vaiko mokymui. Aišku, kad neturime realių sąlygų ugdymui, apie 50 procentų SUP vaikai neturi net reikiamų priemonių ir pagalbos ugdymui. Čia viena pusė, o visai neužsimenama kaip kenčia kitų ne SUP vaikų ugdymo kokybė niekam nerūpi, o nėra net jokio įstatymo net nepriimta vaikų valdymui klasėje mokytojui padėti, ką mes kalbame viena, o kaip yra iš tikrųjų visai kita. Geriau nesigilinti ir nekišti nosies, kol viskas žlugs , jei ir toliau bus einama tuo keliu, kad mokytoją padaryt darbe „Neįgaliu”?