Svarbiausia dabar – padėti vaikams vėl pasijusti saugiems

Šiuo metu svarbiausias mūsų tikslas – ne kuo greičiau „užversti šį puslapį“, o atsakingai pasirūpinti vaikų ir suaugusiųjų fiziniu, emociniu saugumu.
Situacija vertinama rimtai. Mokykla kartu su švietimo pagalbos specialistais analizavo įvykio aplinkybes, peržiūrėjo reagavimo ir saugumo algoritmus, vertino nukentėjusių mokinių, incidentą stebėjusių vaikų, darbuotojų pagalbos poreikį. Tolimesni veiksmai orientuoti į tai, kad panašių situacijų pasikartojimo rizika būtų kiek įmanoma mažesnė.
Vien tai, kad įvyko incidentas, savaime nereiškia, jog mokykloje taikomi pagalbos ar saugumo planai neveikia. Mokykla yra gyva bendruomenė – joje atsiranda naujų mokinių, naujų situacijų ir aplinkybių, kurių visų iš anksto numatyti neįmanoma. Ypač daug nežinomųjų gali būti tada, kai mokinys ar jo poreikiai mokyklos bendruomenei dar yra nauji arba kyla iššūkių bendradarbiaujant ir surenkant visą sėkmingai mokiniui įtraukti reikalingą informaciją.
Svarbiausia, kaip sistema reaguoja po įvykio: ar analizuoja, kas nutiko, tikslina pagalbos planus, sustiprina reikalingas priemones ir pasirūpina visais žmonėmis, kuriuos incidentas paveikė. Būtent tai ugdymo įstaiga šiuo metu ir daro.
Ką šiuo metu svarbu žinoti tėvams
Po sukrečiančio įvykio skirtingi vaikai reaguoja nevienodai. Vienas norės daug kalbėti ir klausinėti. Kitas gali sakyti, kad jam viskas gerai ir nebenorėti apie tai girdėti. Dar kitam nerimas gali pasireikšti ne žodžiais, o, pavyzdžiui, nenoru eiti į mokyklą, pilvo ar galvos skausmais, dirglumu, didesniu poreikiu būti šalia tėvų ar intensyvesniu panašių situacijų ieškojimu socialiniuose tinkluose.
Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui išsivystė rimta psichologinė problema. Po stipraus išgyvenimo kurį laiką sustiprėjusios emocinės reakcijos yra natūralios.
Tėvams pirmiausia rekomenduojama klausytis, o ne apklausti. Galima pasiteirauti: „Kaip tu jautiesi po to, kas įvyko?“, „Kas tau dabar labiausiai kelia nerimą?“, „Ar yra kas nors, ką norėtum, kad aš arba mokykla žinotume?“. Jeigu vaikas nenori kalbėti, jo nereikėtų versti dar kartą išsamiai perpasakoti įvykio. Galima tiesiog pasakyti: „Kai norėsi – aš esu, ir gali su manimi pasikalbėti“.
Vaikams svarbu girdėti paprastą ir aiškią žinutę: „Tai, kas įvyko, buvo rimta. Suaugusieji tuo rūpinasi. Tau nereikia pačiam išspręsti šios situacijos“.
Priežastis padeda suprasti, bet nepateisina smurto
Kalbėdami su vaikais turime labai aiškiai atskirti du dalykus – elgesio priežasties supratimą ir elgesio pateisinimą.
Stiprūs emociniai ar elgesio protrūkiai paprastai turi priežastis. Už jų gali būti susikaupusi įtampa, frustracija, baimė, sensorinė ar emocinė perkrova, nepatenkinti vaiko baziniai poreikiai, sunkumas suprasti situaciją, reguliuoti savo būseną ar kiti veiksniai. Suaugusiesiems ir specialistams svarbu tas priežastis išsiaiškinti, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos konkrečiam vaikui reikia ir kaip mažinti panašios situacijos pasikartojimo riziką.
Tačiau priežastis nėra pateisinimas. Galime suprasti, kodėl vaikui buvo labai sunku, ir kartu labai aiškiai pasakyti, kad fizinis smurtas, grasinimai ar kito žmogaus žalojimas nėra priimtinas elgesys. Todėl yra imtasi atitinkamų priemonių, kad situacija būtų sustabdyta ir nebepasikartotu.
Nekurkime papildomos baimės
Suprantama, kad po tokio įvykio suaugusieji patys jaučia pyktį, nerimą ar nori kuo daugiau sužinoti. Tačiau labai svarbu prisiminti, kad vaikai girdi mūsų pokalbius ir per suaugusiųjų reakcijas vertina, kiek situacija yra valdoma.
Todėl namuose reikėtų vengti vaikų akivaizdoje ilgai aptarinėti baisiausias incidento versijas, kurti katastrofinius scenarijus, spėlioti apie kitų vaikų diagnozes ar šeimos aplinkybes. Svarbu neplatinti socialiniuose tinkluose vaikų vardų, nuotraukų, vaizdo įrašų, nepatikrintų pasakojimų ar informacijos apie konkretaus nepilnamečio sveikatą ir šeimą.
Vaikams galima perteikti aiškią ir raminančią žinutę: „Tai, kas įvyko, buvo nepriimtina ir pavojinga. Suaugusieji tai vertina rimtai, aiškinasi situacijos priežastis ir sprendžia, kokios pagalbos, saugumo priemonių reikia, kad panašios situacijos rizika būtų kuo mažesnė“.
Taip išlaikome aiškią ribą smurtiniam elgesiui, tačiau kartu neperkeliame vaikams atsakomybės ir nekuriame papildomos baimės ar stigmos.
Pasitikėkime mokyklos specialistais
Po rimto įvykio bendruomenei natūraliai norisi greitų ir labai konkrečių atsakymų. Tačiau dalis sprendimų reikalauja laiko, informacijos surinkimo ir skirtingų specialistų bendradarbiavimo.
Svarbu leisti specialistams atlikti šį darbą ir nevertinti jo vien pagal tai, kiek informacijos apie konkretų vaiką gali būti pateikta viešai. Dalis informacijos negali ir neturi būti atskleidžiama dėl vaiko ir jo šeimos teisės į privatumą. Konfidencialumas nereiškia, kad nieko nedaroma.
Mokyklos specialistai ir kiti į situaciją įsitraukę specialistai rūpinasi tolimesniu pagalbos planu, vertina riziką ir sprendžia, kokių papildomų priemonių reikia, kad būtų kuo labiau sumažinta panašių situacijų pasikartojimo tikimybė.
Tėvams svarbu žinoti tai, kas tiesiogiai susiję su jų vaikų saugumu: kokių veiksmų imasi mokykla, į ką vaikas gali kreiptis, kaip bus reaguojama į nerimą ar nesaugumą ir kur galima gauti papildomą pagalbą. Šiuo atveju psichologinė pagalba bendruomenei prieinama tiek mokykloje, kur dirba švietimo pagalbos specialistai, tiek Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriuje.
Grąžinkime vaikams kasdienybę
Po krizės saugumo jausmą labai padeda atkurti nuspėjama kasdienybė. Įprastas kėlimosi laikas, mokykla, valgymas, būreliai, šeimos laikas, pasivaikščiojimas, įprastas vakaro ritualas vaikui ar paaugliui siunčia labai svarbią žinutę: gyvenimas tęsiasi, šalia yra pažįstami žmonės, pasaulis vėl tampa nuspėjamas.
Nebūtina visą vakarą kalbėti apie incidentą. Kartais vaikui daug labiau reikia kartu pavakarieniauti, išeiti pasivaikščioti, pažiūrėti filmą ar tiesiog pabūti su artimu žmogumi.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį
Artimiausiomis dienomis ir savaitėmis tėvams rekomenduojame stebėti, ar vaikas nepradėjo itin bijoti eiti į mokyklą, ar reikšmingai nesutriko jo miegas, ar neatsirado pasikartojančių košmarų, labai stipraus nerimo, nuolatinių fizinių negalavimų, užsisklendimo, neįprasto agresyvumo arba nuolatinių minčių apie įvykį.
Jeigu reakcijos labai intensyvios, nemažėja arba pradeda trukdyti vaiko kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į psichologą.
Ką svarbu pasakyti vaikams apie elgesį pavojaus metu
Vaikams nereikia tapti krizės valdytojais. Pastebėjus, kad kitas žmogus yra labai susijaudinęs, grasina, mėto daiktus ar jo elgesys tampa pavojingas, svarbiausia atsitraukti, nesivelti į konfliktą, kuo greičiau informuoti suaugusįjį.
Vaikui nereikia bandyti pačiam nuraminti agresyviai besielgiančio bendraamžio, jo sulaikyti ar įrodinėti, kad jis neteisus.
Pagalbos kvietimas nėra skundimas. Tai rūpinimasis savo ir kitų saugumu.
Po tokių įvykių labai lengva pradėti ieškoti vieno ar kelių žmonių, kuriuos galėtume apkaltinti. Tačiau mūsų svarbiausia užduotis šiandien yra kita. Turime pasirūpinti nukentėjusiais vaikais, padėti incidentą mačiusiems vaikams atgauti saugumo jausmą, pasirūpinti darbuotojais, kurie turėjo valdyti pavojingą situaciją, užtikrinti, kad vaikui, kurio elgesys tapo pavojingas, būtų suteikta tinkama pagalba ir parinkta ugdymo aplinka, kuri būtų tinkama jo realioms galimybėms bei kartu būtų saugi aplinkiniams. Šio vaiko poreikiai ir tolesnis ugdymas bus sprendžiami, dirbant visai mokyklos bendruomenei, įtraukiant reikalingus specialistus.
Saugumas grįžta ne tada, kai vaikams pasakome „nebijok“. Saugumas grįžta tada, kai vaikas mato, kad suaugusieji yra ramūs, žino, ką daro, tariasi tarpusavyje, laikosi susitarimų ir prireikus suteikia pagalbą.
Todėl šiandien bendruomenei norime perduoti labai paprastą žinutę: pasitikėkime specialistais, kalbėkimės su savo vaikais, stebėkime jų savijautą ir nesistenkime patys užpildyti informacijos spragų spėlionėmis.
Vaikams šiandien svarbiausia žinoti tris dalykus: tai, kas įvyko, nebuvo jų kaltė; smurtas nėra pateisinamas; suaugusieji rūpinasi tuo, kad mokykloje būtų kuo saugiau.