Gyvenimo be streso paieškose: kaip rasti stebuklingąjį Gralį?

Prisiminkime buvusios premjerės startą – tai buvo pareiškimas apie keturių dienų darbo savaitę. Tam suskubo pritarti ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė: „Keturių darbo dienų savaitės švietimui: turėtume ieškoti geriausių sprendimų.“ Tai rodo arba visišką mūsų politikų atsipalaidavimą, arba parodomąjį rūpinimąsi visuomene, o gal nesuvokimą, kas vyksta pasaulyje… Juk pasaulis dabar juda sunkiai nuspėjama kryptimi, ir pasekmės tiek ekonomikai, tiek visoms kitoms sritims yra nežinomos.
Šis požiūris ypač ryškus kalbant apie švietimą. Seimas panaikino ankstesnės kadencijos parlamento priimtą Švietimo įstatymo pakeitimą, pagal kurį vidurinis išsilavinimas būtų įgyjamas išlaikius tris valstybinius brandos egzaminus. Atsisakyta reikalavimo XX-oje klasėje pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą išlaikyti bent ketvertu. Sprendimas motyvuojamas siekiu užtikrinti sistemos stabilumą, išvengti staigių pokyčių ir, svarbiausia, sumažinti mokinių patiriamą stresą.
Baisiausia yra ne tai, kad prastėja rezultatai. Baisiausia, kad pradedame prie jų priprasti. Jei iš vaikų nebereikalaujame pastangų rezultato, ar galime tikėtis, kad jie patys supras, jog mokykloje svarbu ne tiesiog praleisti dvylika metų, o iš tikrųjų mokytis?
Švietimo sistemos uždavinys yra suteikti bazines žinias, atskleisti vaiko talentus ir suformuoti žmogų, kuris geba atkakliu darbu pasiekti rezultatų. Mums labai to reikia, nes skaičiai nepalieka vietos iliuzijoms.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita apie 2023 m. tirtus suaugusiųjų įgūdžius rodo, kad net 44 proc. Lietuvos suaugusiųjų turi tik žemus bazinius įgūdžius, t. y. jie yra pasiekę vos pirmą ar žemesnį lygį skaitymo arba skaičiavimo srityse.
Žemi baziniai įgūdžiai reiškia, kad žmonėms sunkiau rasti aiškiai pateiktą informaciją trumpame tekste, suprasti paprastas instrukcijas, užpildyti bazines formas ar atlikti kasdienius skaičiavimus su įprastais skaičiais ir matavimo vienetais.
Visa Europa grįžta „atgal prie pagrindų“, t. y. prie bazinių gebėjimų ugdymo stiprinimo, o ne tų gebėjimų vertinimo švelninimo. Ši kryptis svarbi ir mums.
Mes jau dabar matome, kad atsakomybė ir sunkus darbas nėra esminiai šių dienų mūsų visuomenės ramsčiai. Dažnu atveju mūsų žmonių pagrindinis tikslas yra tiesiog būti laimingiems, deleguojant savo atsakomybę kitam ir nesukant galvos dėl ateities, nes kas nors ateis ir mumis pasirūpins. Ar tikrai galime leisti sau tokią prabangą? Ar tikrai ši valstybė funkcionuoja taip gerai ir turi tvirtą pagrindą po kojomis, kad galime tiesiog nesukti dėl nieko galvos, nes viskas „kaip nors iš kažkur atsiras“?
Deja, realybė šiek tiek kitokia. Valstybė šiandien auga ne ten, kur kuriama vertė, o ten, kur pati save administruoja. Valstybės kontrolės duomenys rodo, kad atsispirti nelabai yra nuo ko: viešojo administravimo institucijose darbuotojų skaičius per dvejus metus išaugo 3 proc., išlaidos jų atlyginimams – 634 mln. eurų. Valdžios sektoriaus skola 2025 metų pabaigoje siekė 33,3 mlrd. eurų ir per metus išaugo 3,3 mlrd. eurų. Skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis pernai išaugo iki 39,5 proc. O juk visi suprantame, kad ir ateityje dar augs valstybės įsipareigojimai gynybai ir socialiniam aprūpinimui.
Tad esminių valinių sprendimų jau seniai reikia tiek švietimo, tiek viešųjų valstybės finansų ir valdymo srityse. Bet ar turime šiandien lyderius ir politikus, kurie geba užtikrinti valstybei svarbių sprendimų priėmimą? Pastarųjų kelerių metų valdžios perturbacijų istorija liudija, kad dar vis ieškome.
Vis dažniau kalbame apie tai, ką valstybė turi duoti žmogui. Kur kas rečiau kalbame apie tai, kokią visuomenę turime užauginti.
Stipri valstybė neprasideda nuo didesnių išmokų, naujų programų ar dar vieno pažado pasirūpinti žmogumi. Ji prasideda nuo žmonių, kurie geba mąstyti, prisiimti atsakomybę ir kurti. Verslininkas kuria darbo vietas. Mokytojas kuria ateities žmogų. Gydytojas kuria sveikesnę visuomenę. Tėvai kuria šeimą. Visi jie daro tą patį – prisiima atsakomybę.
Todėl didžiausias politikų uždavinys nėra padaryti žmogų priklausomą nuo valstybės. Didžiausias visuomenės uždavinys – padėti žmogui tapti stipriam. Nes stipri valstybė neprasideda nuo stiprios valdžios. Ji prasideda nuo stipraus žmogaus.
Kai visuomenės dauguma gyvens vadovaudamasi principu, kad niekas kitas už tave neatsakingas, o tik tu pats, – tada ateis pokyčiai.