Dupultiškės uogienojuose karaliauja šilauogės

Plyname Dupulčių kaimo lauke, greta vairavimo mokymo aikštelės, prieš 15 metų persikėlę tėviškės žemę, įsikūrė naujakurių Silvos ir Arūno Vičiulių šeima. Moteris, pagal specialybę – floristė, ligi tol užsiėmusi gėlių verslu, išsyk ėmėsi ūkininkauti – auginti uogas. Per tą laiką uogininkės ūkis augo ir plėtėsi: dabar jame daugiausiai – per 300 krūmų – veši šilauogių, 100 – gervuogių, keliasdešimt serbentų ir sausmedžio krūmų, plyti braškių ir žemuogių laukai.

Uogienojai – dešimtyse arų

Visa S. ir A. Vičiulių sodyba užima 77 arus žemės: mažesnėje jos dalyje – gyvenamoji erdvė su tvenkiniu, originaliu iš lauko akmenų sumūrytu rūsiu daržovėms ir uogoms laikyti, greta – pirtis su specialiu tvenkiniu maudynėms. Pirtis, kurios viena siena išklota Himalajų druskos plytelėmis, šeimininkės žodžiais, dėl kūno sveikatinimo, pritaikyta šeimos reikmėms, giminės susiėjimams, o taip pat – ir nuomai.
„Vis pagalvoju, kad, atėjus pensiniam amžiui, sveikata gal nebeleis tiek laiko praleisti uogienojuose, reikės iš kažko gyventi, tad iš anksto parsirūpinome pirtimi“, – vesdama į didžiąją dalį sodybos užimantį uogų lauką, kalbėjo 58-erių S. Vičiulienė.
Uogos – tai vien jos valdos, nes vyras Arūnas dirba dažytoju. Tik per patį darbymetį prišoka patalkinti šeimos nariai, kaimynė. Uogininkės darbo diena prasideda ankstyvą rytmetį 4.30–5 valandą. „Uogas dažniausiai skinu iš vakaro, susikraunu į dėžės ir vykstu parduoti jas į Palangos turgavietę, kur turiu nuolatinę vietą. Palangos svečiai yra pagrindiniai mano pirkėjai, ypač mamos, kurios vietoj saldainių vaikams parūpina uogų“, – kalbėjo pašnekovė.

Mėgsta ekologiškai tręšti

Tarp S. Vičiulienės uogienojų karaliauja šilauogės. Jų moteris įveisė kelių vieslių: „Patriot“, „Duke“, „Hannah‘s Choice“, dažnai vadinamą tiesiog „Hansas“. Pastaroji yra viena ankstyviausių JAV išvestų šilauogių veislių, vertinama dėl puikaus skonio ir ypač didelio atsparumo šalčiui. Uogos – gana stambios ir jau noksta, kitų veislių – kiek vėliau, po savaitės kitos bus pats jų derlius.
Šilauogių krūmus ūkininkė uždengė tinklais, nes būriais jas pradėjo pulti migruojantys varnėnai. Paklausta, ar nenukentėjo šilauogių krūmai nuo šaltos ir sniegingos praėjusios žiemos, S. Vičiulienė sakė, kad šių tik viršūnės šiek tiek apšalo, užtat išvis nunyko gervuogės. Dabartiniai vešintys krūmai yra senųjų atžalos – šiemet bevaisės, jų derliaus tikimasi tik kitąmet.
Šilauogių krūmus, ūkininkė pasakojo, kasmet išgeninti – pašalina senąsias šakas, ir būtinai pavasarį tręšia kokybiškomis trąšomis „Mivena“, nors šiaip jau mėgstanti ekologiškai ūkininkauti ir naudojanti natūralias priemones: daržoves palaisto mielių ir cukraus tirpalu, kiaulpienių žiedų vandeniu, mulčiuoja, po serbentų krūmais krato bulvių lupenas.

Tikisi gero šilauogių derliaus

Paklausta, koks gi esąs šios vasaros uogų derlius, ar juo patenkinta, uoginikė atsakė, kad lietūs nėra uogų palydovai: dėl jų supuvo dalis braškių, žemuogės ir avietės pajuodavo. O dabar serbentus skinti trukdo nuolatinis lietus. „Puola šliužai, kiek gi galima berti tų granulių“, – sakė ji.
Tačiau moteris tikisi būtent gero šilauogių derliaus, nes lietus joms netrukdo, o ir uogos užderėjo didelės ir gana gausiai.
Uogomis ji aprūpina visą šeimą – prišaldo jų kokteiliams. Uogienių, sakė, neverdanti, nes nėra kam ir su kuo jas valgyti – pati jų nemėgstanti, kaip nemėgstanti ir blynų. Jeigu lieka neparduotų uogų, ūkininkė iš jų gamina pastiles: natūralias uogas be cukraus sutrina trintuvu ir plonu sluoksniu pila į džiovyklę. Džiovina apie 15 val., po to sukarpo juostelėmis. Gaunamas skanus ir sveikas desertas.

Laiminga savo versle

Silva sakė esanti laiminga tuo, kuo užsiima: „Esu kaimo vaikas. Kai atsikraustėme į šią vietą, nebesinorėjo gėlių verslo. Norėjosi ūkinės veiklos, bet gyvūnai netraukė. Kažkaip per vieną televizijos laidų ir užsikabinau auginti uogas. Taip ir įsivažiavau. Dabar, būna, atsikeliu su aušra: dar su chalatu išeinu į kiemą ir greit negrįžtu – užsimirštu ir pradedu darbuotis. Iš po žiemos, kai mezgu, užsiimu kitokiais rankdarbiais, labai laukiu pavasario: išeinu, stebiu pumpurus, kas ir kaip peržiemojo, pasikalbu su augalais.“
Ūkininkė sakė esanti įsitikinusi, kad žemę ir augalus reikia mylėti: „Kai man sunku, nueinu ravėti šilauoges, ir viskas kažkur nueina. Suprantu, kad mano vaikams šis mano pomėgis nėra mielas – žemė jų netraukia, todėl ir neverčiu, nes jie turi savo šeimas ir savo pomėgius. Užtat matau 90-metes močiutes, kurio į turgų atveža tai, ką pačios užaugina, ir jaučiasi laimingos. Galvoju, ir aš taip elgčiausi, jei tik Dievas dar duotų sveikatos.“

Parašykite komentarą