Saleziečio iniciatyva – viena atgimimo istorija

Ši knyga – tai itin sudėtingo likimo Andriaus Tautkaus Marijos gyvenimo istorija, prasidėjusi didžiuliu nuopuoliu – nusikaltimais, žmogžudyste ir kalėjimu, ten patirta koma ir po jos likusia negalia, atvedusi į pakilimą iš tamsybių liūno ir Dievo paieškų nueitu keliu – ligi dvasinio atgimimo ir pagalbos kitiems žmonėms.
Šiandieną Andrių daugelis tikinčiųjų visoje Lietuvoje pažįsta kaip aktyvų įvairių krikščioniškųjų bendruomenių ir maldos grupių dalyvį, užtarėją maldose. „Andrius kažkada svajojo tapti puodžiumi, lipdyti ir žiesti puodus, puodynes… Šiandieną man Andrius Tautkus Marija yra Dievo nulipdytas ir dideliame gyvenimo karštyje užgrūdintas žmogus“, – taip apie savo herojų, su kuriuo susipažino ir kurį per laiką gerai pažino, rašo P. K. Manzo. Tiksliau – užrašo jo istoriją, nes dėl stiprios negalios pats Andrius to padaryti negali.
Andrius Tautkus Marija prisipažino, kad nuodėmė ilgai vadovavo jo pasirinkimams, veiksmams, jis tuo kažkada net didžiuodavosi, netgi kalėjimo grotos nesulaužė to svetimo viešpatavimo jame. „Reikėjo visko netekti, kad suprasčiau, jog kalėjimas buvo… manyje. Todėl dabar didžiausias mano rūpestis – tai žmonės, kurie yra paklydę, man rūpi jų sielos“, – atviravo jis broliui Pjerui.
Pratarmę šiai 500 egzempliorių tiražu išleistai knygelei parašė Žanas Talandis, Padubysio bendruomenės įkūrėjas, pats kažkada pakilęs iš nuosmukio liūno. Jis priminė Jėzaus žodžius „ne pas sveikuosius atėjau“: „Manau, kad žinoti šią istoriją pravartu ne vien įkalintiesiems, bet ir tiems žmonėms, kurie laiko save tvarkingais, garbingais, religingais ir kilmingais. Ji – apie tai, kaip Viešpats parodo mūsų negalias ir paverčia jas didžiausiomis galiomis.“
Šią itin įtaigią A. Tautkaus Marijos istoriją knygoje brolis Pjeras dovanoja įvairių tikinčiųjų bendruomenių žmonėms, už auką ją galima įsigyti ir Kretingos arbatinėje-knygyne „Špitolė“.
Puikiai lietuviškai su švelniu romanišku akcentu kalbantis charizmatiškasis Pjeras Manzo, nuo kurio veido nedingsta maloni šypsena, be talento rašyti, yra apdovanotas ir kitomis kūrybos spalvomis: jis žino ir cituoja mūsų poetus, puikiai groja gitara ir traukia lietuviškas dainas, o ypač mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą. Taip pat rengia populiarių itališkų šlagerių popietes. Dar vienas jo pomėgių – dėlioti Italijos vaizdus iš itin smulkių – iki 3 tūkst. vienetų – detalių. Kone dvi dešimtys sudėliotų tokių paveikslų keliauja po parodas Kretingos, Klaipėdos rajonų bibliotekas, – dabar eksponuojama Rūdaičiuose. „Noriu, kad žmonės, kurie negali keliauti, geriau pažintų mano šalį“, – sakė brolis Pjeras.
Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 35-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas, mokytojavo. Prieš 10-metį atvyko į misijas Lietuvoje: dirbo Vilniuje, amatų mokykloje Trakuose, ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose, Vincento Borisevičiaus gimnazijoje.