„Šiandien susirinkome nuimti derliaus. Bet prieš paklausdami, koks tas derlius, turime paklausti, ką gi mes sėjome. Prieš trisdešimt metų Kretingoje buvo pasėta idėja, kad kiekvienas vaikas yra vertas supratimo – ne taisymo, o supratimo. Tai nebuvo patogi mintis. Ji kėlė klausimų, reikalavo mokytis, klysti, abejoti, kristi, stotis ir eiti. Įtrauktis nevyksta per naktį ir neįvyksta su įstatymo pataisa“, – konferencijos vedėja Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva akcentavo, kad konferencijos sumanytojai viliasi, jog renginys „Įtraukties švietime derlius“ taps kasmetine tradicija, leidžiančia didžiuotis tuo, ką galima įvardinti švietimo derliumi.
Dabartinis Pedagoginės psichologinės pagalbos skyrius, prieš tai – tarnyba, kūrėsi lėtai ir sunkiai. Kokia buvo viso to pradžia, atskleidė šios tarnybos pirmosios darbuotojos – Ingrida Rimgailė, Kretingos psichikos sveikatos centro direktorė, Vaidota Vaišienė, Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus vedėja, ir Raminta Staškauskienė, šio skyriaus logopedė.
„Skyriaus, arba buvusios tarnybos, ištakos – tuometis Vaikų ugdymo centras, dabartinė Marijos Tiškevičiūtės mokykla, prieš tris dešimtmečius ėmęsis dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Vaikų ugdymo centre veikė lavinamosios klasės, jau dirbo stipri specialistų komanda. Centro direktorė Aldona Stasiulaitienė iškėlė mintį: kodėl šį ugdymo centrą lankančius vaikus turėtų vertinti iš apskrities atvykstanti komanda, jeigu visa tai galime padaryti patys“, – I. Rimgailė papasakojo, kad atvykusi komisija per pusdienį įvertindavo 5–6 vaikus, o popiet išvažiuodavo. „Tad kokia galėjo būti to vertinimo kokybė?“ – retoriškai klausė Ingrida, priminusi, kad Pedagoginės psichologinės pagalbos tarnyba oficialiai pradėjo veikti nuo 1996 m. sausio 1 d., ir jai vadovavo Danutė Knietienė.
Iš pradžių pirmosios tarnybos darbuotojos glaudėsi trijuose ankštuose Vaikų ugdymo centro kabinetuose, vėliau persikėlė į J. Pabrėžos gatvę, kur veikia iki šiol. „Pradėjome važiuoti į mokyklas, teikėme pagalbą. Keitėsi sąvokos – buvo integracija, dabar – įtrauktis, tačiau esmė lieka ta pati – ugdyti vaikus pagal jų gebėjimus, atsisakant įpročio išvežti vaikus į Salantų specialiąją internatinę mokyklą – tokia gi buvo nuolatinė praktika. Tuomet nebuvo nė vieno mokinio padėjėjo, dabar jie – įprastas dalykas“, – I. Rimgailė neslėpė, kad buvo ir nepriteklių, ir nesusipratimų, ir prieštaros, tačiau viską nugalėjo noras dirbti ir neleisti užgesti šiai prasmingai iniciatyvai.
Apie tai, kad nebuvo lengva, kad mokyklose sulaukdavo daug pasipriešinimo, neslėpė ir
R. Staškauskienė. „Sunkiausi buvo mąstymo pokyčiai ir suvokimas, kad reikia keisti mūsų, suaugusiųjų, požiūrį į vaikus“, – kalbėjo logopedė, apžvelgusi ir istorinę požiūrio į vaikus, kurie nepateisina lūkesčių, raidą, kai specifinius mokymosi sutrikimus ir jų priežastis surado, įvardino ir visuomenei pateikė daugybė mokslininkų, kuriems tik 1975 m. pavyko pasiekti teisinio savo atradimų pripažinimo. Tarptautiniu mastu tai, kad mokymosi sutrikimų turintiems vaikams būtina pagalba, pripažinta 1980–1990 m. – iki to laiko vaikų sutrikimai buvo dažniausiai siejami su protiniu jų atsilikimu ir panašiai. Lietuva Vakarų šalių diagnostiką ir požiūrį priėmė irgi tik 1990-aisiais.
„Mes jaučiamės kaip šeima“, – prisipažino Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus vedėja V. Vaišienė, vadovaujanti 14-os specialistų kolektyvui. Ji akcentavo, kad sėkmingas skyriaus darbas neatsiejamas nuo teigiamo rajono Savivaldybės požiūrio į pagalbą vaikui teikiančių specialistų darbą, investicijų į vaiko gerovę, institucijų, atsakingų vaiko emocinę sveikatą, bendradarbiavimo ir, žinoma, skyriaus visos komandos darbo. „O ši komanda – tvirta kaip kumštis ir dirba tai, ką geriausiai moka“, – tvirtino V. Vaišienė.
Apžvelgus trijų dešimčių metų Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus kūrimosi kelią, buvo surengta panelinė diskusija „Įtraukties švietime patirtys“, per kurią, moderuojant
V. Gridijevai, savo patirtimi pasidalino sūnų, kuriam diagnozuotas autizmo spektro ir dėmesio aktyvumo sutrikimas, auginanti Jolanta, kaip pirmiausia pamatyti vaiko stiprybes, kalbėjo mokytoja Laima Jašinskienė, žmogišką ryšį net ir sudėtingiausiose situacijose akcentavo socialinė pedagogė Laima Kareivienė, apie profesinio augimo – kelio nuo mokytojo padėjėjos iki mokytojo – patirtimi dalinosi mokytoja Indrė Žičkuvienė, apie mokyklą, atvirą visiems, kalbėjo Kurmaičių pradinės mokyklos direktorė Renata Bumblienė, apie įtraukties kompetencijas – Švietimo centro direktorė L. Jurgutienė, apie iššūkius, tenkančius savivaldai stiprinant įtrauktį, – rajono vicemerė Vaida Jakumienė.
Gerą žodį konferencijos dalyviams tarė brolis pranciškonas Edvinas Jurgutis, Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus specialistus, rajono pagalbos mokiniui specialistus pasveikino ir prasmingo darbo palinkėjo rajono meras Antanas Kalnius, vicemerė V. Jakumienė, rajono Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Preibienė, rajono Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė, kiti partneriai ir padėjėjai, kartu dirbantys dėl rajono vaikų emocinės gerovės.
Konferencijos dalyviai, svečiai pabendravo ir neformalioje aplinkoje, ragaudami šventinį tortą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
