Kokias emocijas jums kelia besibūriuojantys išskristi gandrai?
Rimantas KONTENIS:
– Jeigu gandrai būriuojasi, vadinasi, dūzgės bus. Jei rimtai, jie taip ruošiasi kelionei – tuoj išskris. Dėl to aš ir nemanau, kad gandras yra nacionalinis Lietuvos paukštis, nes didžiąją laiko dalį praleidžia kažkur kitur. Kai kurie žmonės gandrų išskridimą tapatina su vasaros pabaiga. Bet man vasara nesibaigia – maudausi ištisus metus.
Rita Marija ŠIDLAUSKIENĖ:
– Dabar daugiau būnu namuose, tai nė nepastebėjau, kad jau gandrai mus paliks. Nesistebiu – juk jau čia pat rugpjūčio 24-oji, šv. Baltramiejus diena. Šią dieną nuo seno lietuviai išlydėdavo į šiltuosius kraštus žiemoti išskrendančius gandrus. Ypač vaikystėje daug jų matydavom vaikščiojant po pievas – ieškodavo varlių.
Raminta RUGINIENĖ:
– Be abejo, asocijuojasi su vasaros pabaiga, su artėjančiu rudeniu, kuris man patinka, todėl vasaros negaila. Viskam yra savas laikas, kad neliks gandrų – irgi natūralu. Gandras – gražus paukštis. Važiuojant automobiliu, vyresnėlė dukra pro langą visada suskaičiuoja, kiek jų mato vienoje ar kitoje pievoje.
Antanas ŠAPAS:
– Nebuvau išėjęs į laukus, dar nemačiau besibūriuojančių. Kad gandrai palieka mus, kažkaip širdy būna šiek tiek neramu – dar viena vasara prabėgo, o ir pasigrožėti šiais paukščiais galimybės greit neturėsim. Girdėjau, kad ne per seniausiai Kūlupėnuose kažkas nušovė gandrą... Nesuprantu, kaip taip galima? Kokia to žmogaus sąžinė?