Žiūrovams apie vitražų istoriją, jų sukūrimo, o vėliau restauravimo niuansus papasakojo juos atkūręs aukščiausios kategorijos vitražo restauratorius Daugis Juozas Bumbulis.
Vertingas XIX a. stiklo kūrinys
Apskritimo formos stiklo paveiksluose pavaizduotos dvi biblinės scenos. Iki šių metų pradžios vitražai buvo saugomi Kretingos muziejaus fonduose ir dėl prastos būklės prieinami tik siauram istorijos bei meno tyrėjų būriui.
Abu restauruoti paveikslai, D. J. Bumbulio žodžiais, buvo sukurti XIX amžiaus pabaigoje. Tai – vitražų suklestėjimo visoje Europoje amžius. Šiedu vitražai, restauratoriaus teigimu, yra labai vertingi, atkuriant teko nuvalyti ir sutvirtinti. Kai kur teko suklijuoti stiklo detales. Taip, restauratoriaus teigimu, yra vertingiau negu pagaminti naują detalę. Beje, pastaroji, pagal restauratorių kodeksą, turi būti šviesesnė arba tamsesnė – atkurtoji spalva negali būti identiška originalui. Kretingos vitražuose taip pat galima atsekti taip atkurtų detalių.
D. J. Bumbulis paskaitoje pasakojo ir apie vitražų, kaip stiklo meno rūšies, gimimą: „Stiklas – tokia medžiaga, kuri stipriai įkaitinta yra kaip minkšta derva, o atvėsusi tampa kristaline medžiaga.
Stiklo sudėtis – smėlio, sodos ir kalcio oksido mišinys. Pirmieji meistrai aukštoje temperatūroje krosnyse variniu vamzdeliu, apsidangstę šlapiais ožkų kailiais, pakabindavo stiklo masę ir išpūsdavo stiklo burbulą. Padėję ant lentų jį išlygindavo – minkšta masė būdavo lengvai karpoma. Ją pjaudavo aštriu titnagu. Iš tų lakštų švino juostomis sujungdavo stiklus ir gamindavo langus – taip gotikos laikais atsirado pirmieji vitražai.“
Bandys identifikuoti autorystę
Vėliau technologijos tobulėjo, meistrai išmoko glazūruoti stiklą, įdėdami didesnį kiekį dažiklių. „Menininkai išmoko ant stiklo išpiešti augalinius, biblinius motyvus ir pasiekė tokį lygį, kad mums šiandieną reikia pasukti galvą, kaip jie tai darė“, – akcentavo svečias.
Nors tikslių duomenų apie Kretingos dvare saugotų vitražų autorius nėra išlikę, tačiau restauratorius daro prielaidą, kad jie galimai sukurti C. Geilingo vitražų dirbtuvėje „Glasmalerei“ Vienoje, Austrijoje, nes jam su komanda yra tekę restauruoti identifikuotus šios gildijos vitražus, stiliumi kone identiškus Kretingos dvaro rūmų vitražams.
Istorikai nurodo, jog šiedu vitražai kažkada puošė rūmų koplyčios interjerą. Pasak muziejininko Tado Šaulio, dar reikės padirbėti, galbūt pavyks atsekti tikslią jų sukūrimo vietą ir autorystę.
Paskatino šviesų festivalis Klaipėdoje
Vienas dar nerestauruotų šių vitražų, kurį dar buvo įmanoma transportuoti, tapo inspiracija šviesos, muzikos ir meno projektui „Laiko lęšis“. Jį praėjusį vasarį Kretingos muziejus pristatė Klaipėdos šviesų festivalyje. Vitražas buvo integruotas į šviečiančią meno instaliaciją ir tapo simboliniu laiko lęšiu, leidžiančiu pažvelgti į šimtametę praeitį, į istorines Kretingos ir Klaipėdos sąsajas, kuriomis du miestus bandė suartinti grafų Tiškevičių šeima.
Instaliacija sulaukė daugybės teigiamų jų atsiliepimų ir paskatino muziejininkus ieškoti finansinių galimybių juos restauruoti.
Restauravimo darbai truko tris mėnesius. Kretingos muziejaus vadovo Romando Žiubrio teigimu, juos atkurti kainavo 3,3 tūkst. Eur. Lėšų tam skyrė Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
Paroda „Laiko lęšis“ Kretingos muziejaus „Žiemos sodo“ galerijoje veiks dar 6 dienas, iki rugsėjo 27-osios, kol tęsis Europos paveldo dienos. Po to, patikino R. Žiubrys, bus ieškoma sprendimų, kaip vitražus integruoti į dabartinį rūmų interjerą ir muziejinę ekspoziciją.
