Garsus Žemaitijos skulptorius Anicetas Puškorius (1911–1994), gimęs Skaudalių k., šalia Imbarės, anksti savyje atrado menininko talentą, skulptūrai paskyręs visą savo gyvenimą. XX a. 4 deš. jo iš medžio drožtos šventųjų skulptūros pasklido po aplinkinių kaimų koplytėles ir sodybas, o viena jų – šv. Antanas su Kūdikėliu – XX a. 4 deš. įsikūrė Imbarės kaimo I senųjų kapinių koplyčioje.
Klaipėdietis žurnalistas, fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2011) šią skulptūrą įamžino 1968 m., kai apie 1990 m. kartu su jos autoriumi atvykęs į Imbarę, šioje koplytėlėje jos neberado. „Susvyravo Anicetas ir nė žodžio neištarė. Visa laimė, kad jo neištiko širdies smūgis“, – apie šią sunkią skulptoriaus gyvenimo akimirką B. Aleknavičius 2008 m. rašė prisiminimų knygoje „Žemaičių žemės rūpintojėliai“. Kaip pasakojo žemaitiškai kalbantis skulptoriaus sūnus Raimundas Puškorius, jo ,,tievalis“, nors ir būdamas jau garbaus amžiaus, panašų šv. Antaną su Kūdikiu klebono Broniaus Burneikio paprašytas išdrožė Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai, kur jam ir šiandien meldžiamasi. Imbarės kaimo senbuvė ir jo istorijos žinovė, poezijos, kuri spausdinama ir „Pajūrio naujienose“, kūrėja Aldona Simutytė-Anužienė išsaugojo keletą pokario metų Imbarės I senųjų kapinių koplyčios nuotraukų, kuriose kartu su Salantų bažnyčios kunigu po gegužinių giedojimų „mojavų“, prie jos įamžinti Imbarės ir Gaivališkės kaimų žmonės. Ir šiandien ji vietinio fotografo mėgėjo Kazimiero Surkio apie 1946 m. darytoje nuotraukoje atpažįsta imbariškių Mažeikių, Simučių, Vaičių, Grigaičių ir gaivališkiečių Jašinskų, Pilibaičių, Palenskių, Surkių ir Valužių šeimų narius.
Gegužiniai giedojimai – gili Lietuvos katalikų tradicija, skirta garbinti Švč. Mergelę Mariją. Šie giedojimai nuo seno vykdavo tiek bažnyčiose, tiek bendruomenėse ar šeimose. Kaimuose žmonės po darbų ar sekmadienio vakarais rinkdavosi prie gėlėmis ar žaluma išpuoštų kaimo kryžių, koplytėlių ar tiesiog namuose, kur giesmėmis ir maldomis buvo garbinama Dievo Motina, prašant sau ir artimiesiems malonių bei dėkojant už jau suteiktas.
Prie koplyčios Imbarėje žmonės rinkdavosi giedoti ir sunkiais karo bei pokario metais. Ten iš Salantų bažnyčios atvykdavę kunigai aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių. Kad žmonėms laikas rinktis prie koplyčios, buvo pranešama daužant šalia jos prie medžio pririštą sausą lentą, ir šis garsas sklisdavo toli po apylinkes.
Imbarės I senosios kapinės buvo įrengtos XVI a. bendro naudojimo ganyklų žemėje, ant kalvelės. Jos veikė iki XIX a. pr., čia buvo laidojami vietiniai gyventojai. Mirusiesiems atminti nuo seno kapinėse stovėjo koplytėlė su šventųjų skulptūromis ir paveikslais. Apie 1941 m. koplytėlė atnaujinta, čia buvo saugomas Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir žmogaus dydžio šv. Antano su Kūdikiu skulptūra.
A. Anužienės prisiminimai ir išlikusiuose sovietinių saugumo tarnybų archyvuose peržiūrėta partizano Antano Narmonto (1908–1948) šeimos tremties byla plačiau atvėrė šios šeimos tremties ir jai tekusių kančių bei netekčių paslaptis.
1908 m. prie Platelių ežero, Stirbaičių kaime, vidutinių valstiečių šeimoje gimęs Antanas Narmontas apie 1930 m. sukūrė šeimą su Imbarės kaimo gyventoja Brone Baltuonyte (gim. 1911 m.), kurios tėvai jaunavedžiams padovanojo 15 ha žemės ir miško. Pasistatę naujus trobesius, arčiausiai šių kapinių gyvenę ūkininkai, iš likusios miško medžiagos, kaip padėką Dievui, atnaujino šių kapinių koplytėlę. A. Narmontas nuo 1945 m. dirbo Skaudalių pieno priėmimo punkto vedėju. Įtarus, kad jis partizanus šelpia pieno produktais, 1947 m. rugsėjį buvo iškviestas į Salantų pieninę priėmimo dokumentų tikrinti, kur jo jau laukė saugumiečiai – jam buvo pateikti įtarimai klastojus priėmimo kvitus ir jis buvo sulaikytas. Išlaukus patogaus momento, jam tąkart iš pieninės pavyko pasprukti ir jis kurį laiką slapstėsi, bet po mėnesio buvo sulaikytas Imbarės kaimo gyventojo Kosto Narkaus daržinėje, ginkluotas 1943 m. vokiečių gamybos šautuvu su šoviniais. Apklaustas sovietinio saugumo pareigūnų, A. Narmontas naktį iš spalio 20-osios į 21-ąją, išlaužęs rūsio lango grotas, sugebėjo iš Salantų areštinės pabėgti, o jį saugojusiesiems vietiniams stribams Abručiui ir Mikniui teko rašyti pasiaiškinimus apie šio įvykio aplinkybes.
Pabėgęs iš areštinės, A. Narmontas prisijungė prie Kardo rinktinės Salantų kuopos Inkaro būrio partizanų, kuriems vadovavo Antanas Mosteika-Inkaras (1915–1948), jam buvo suteiktas Barzdos slapyvardis. 1948 m. sausio 30 d. partizanams apšaudžius sovietinio saugumo pareigūnų grupę ir nukovus vieną jų, A. Narmontas šiame susišaudyme buvo sunkiai sužeistas, sulaikytas ir išvežtas į Kretingos ligoninę, kur vasario 21 d. mirė.
Pokario metais partizanų šeimų narių ir rėmėjų laukė tik vienas kelias – tremtis į Sibirą ar ilgas įkalinimas. 1947 m. gruodžio 29 d. sovietinio Ypatingojo pasitarimo sprendimu, B. Narmontienė su 7 vaikais, tarp jų – kelių savaičių sūnumi Algirdu, kaip socialiai pavojingi asmenys, 1948 m. sausio 3 d. 10 metų buvo ištremti į Sibiro Tomsko sritį, o jų turtas – nauji trobesiai, 15 ha žemės, 2 arkliai ir 1 karvė – konfiskuoti. Ištvėrusi sunkią kelių savaičių kelionę žiemos sąlygomis traukiniu, B. Narmontienės šeima buvo apgyvendinta taigos gyvenvietėje viename iš medinių barakų. Netrukus, neatlaikęs kelionės sunkumų, šalčio ir bado, mirė nė 2 mėnesių nesulaukęs Algirdas. Mediniuose barakuose buvo šalta, trūko maisto bei drabužių, žmones kankino ir parazitai. Vaikai ieškodavo laukuose sušalusių bulvių, vogdavo šunims skirtą ėdalą. Vasarą buvo lengviau išgyventi, nes žmones maitino miškai ir derlinga žemė.
Apgyvendinti miškingoje vietovėje lietuviai tremtiniai dirbo miško ruošos darbus sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, neišskiriant ir nepilnamečių. Miške, užvirtus medžiui, žuvo dar 18 metų nesulaukusi 1937 m. gimusi Birutė Narmontaitė. Vyriausioji dukra Bronė, gim. 1931 m., į Lietuvą grįžo 1958 m., kai likusieji šeimos nariai – tik 1966 m. vasarą gavo leidimą vėl gyventi Lietuvoje. Kadangi jų sodyba buvo sunykusi, šeimos nariai pasklido po visą Lietuvą ir stengėsi kurti savo gyvenimus. Vienintelė, 1946 m. gimusi dukra Prakseda, sukūrusi šeimą Rusijoje ten ir liko gyventi.
Pasikeitė laikai, ištuštėjo kaimai, sunyko senosios sodybos. Prie atnaujintos Imbarės I senųjų kapinių koplyčios nebesirenka giesmininkai, ją aplanko tik čia gyvenantys, buvę šio kaimo gyventojai ar reti keliauninkai.
O šių apylinkių žmonių gyvenimai ir jų likimai liko sovietinių represinių tarnybų bylose ir vietos senbuvių, tarp jų – ir A. Anužienės, pasakojimuose, prisiminimuose.
Romualdas BENIUŠIS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
