Kasdieniai patogumai – po langais
Kas dar slepiasi už „Mėguvos slėnio“ idėjos, kodėl kai kurių apartamentų kaina gali siekti 4–4,5 tūkst. eurų už kvadratinį metrą ir kodėl projektui investuotojas pasirinko būtent Kretingą?
Anot pašnekovo, pirmiausia, Kretinga ne tik graži, o ir strategiškai patogi. Iki Klaipėdos centro – apie pusvalandis kelio, iki Palangos paplūdimių – vos 15 minučių. Skirtingai nuo tam
tikrų Klaipėdos priemiesčių, kur rytinėmis valandomis susidaro spūstys, pajūrį ar uostamiestį iš Kretingos galima pasiekti keliais skirtingais maršrutais. Kitaip tariant, – pakankamai arti Klaipėdos, pakankamai arti jūros ir vis dėlto pakankamai toli nuo kasdienio šurmulio.
„Įsivaizduokite: vakaro pasivaikščiojimas apšviestais kiemo takeliais tarp želdinių ir gėlynų, poilsio zonos, kuriose galima ramiai susitikti su kaimynais, ir langai, atsiveriantys ne į gretimo daugiabučio sieną, o į žalią slėnį. Kiemas čia kuriamas kaip visavertė gyvenimo erdvė – jauki, žalia ir, svarbiausia, – privati“, – apibūdino A. Klovas.
Prie viso to – sprendimas, kokio Kretingoje iki šiol dar nebuvo: požeminė aikštelė su elektromobilių įkrovimo stotelėmis. Taigi automobiliai dingsta iš akiračio, ir kiemas lieka švarus, tvarkingas, skirtas žmonėms, o ne mašinoms.
Ateityje pirmuosiuose kvartalo aukštuose planuojamos ir nedidelės komercinės patalpos – tokios, kokių gyventojams dažnai labiausiai trūksta kasdienybėje: jauki kavinukė rytinei kavai, nedidelė bandelių ar kepinių parduotuvėlė, galbūt grožio ar paslaugų erdvė – žodžiu, visa tai, kas žmogui leidžia kasdienius patogumus rasti čia pat, po savo namų langais.
„Nors šios idėjos dar tik formuojasi, tačiau kryptis aiški: kvartalas turėtų tapti ne tik gyvenamąja vieta, bet ir maža gyva bendruomenės erdve“, – sakė A. Klovas.
Parduos ne tik būstą, bet ir gyvenimo būdą
Tiesa, „Mėguvos slėnis“ greičiausiai netaps pačiu pigiausiu pasirinkimu Kretingoje. Įspūdingiausių, erdviausių apartamentų su geriausiu vaizdu į slėnį kaina gali siekti iki 4–4,5 tūkst. eurų už kvadratinį metrą. Tačiau gera žinia tiems, kurie nebijo veikti greičiau už kitus: dar neprasidėjus statyboms, ankstyviesiems užsakovams, kurie apsispręs rezervuoti būstą jau dabar, kurį laiką bus sudaryta galimybė savo namus įsigyti už mažesnę kainą.
„Kitaip tariant – tie, kurie pirmieji patikės šia vizija, už tą patį prestižą sumokės mažiau“, – akcentavo direktorius.
Jo žodžiais, Mėguvos vardas kvartalui taip pat parinktas ne atsitiktinai: Mėguva (arba Megowe) yra buvusi istorinė kuršių žemė, kurios centras kadaise buvo būtent dabartinis Kretingos kraštas. Tai buvusi viena turtingiausių ir galingiausių kuršių genčių teritorijų prie Baltijos jūros. Vėliau, jau kitoje epochoje, šią vietovę savo namais pasirinko grafai Tiškevičiai – šeima, kuri miestui suteikė ne tik dvaro rūmus, Žiemos sodą, šimtamečius parko ąžuolus, bet ir tam tikrą aristokratišką dvasią, kurios neturi joks naujai laukuose iškilęs priemiesčio kvartalas.
„Mėguvos slėnis“ atsiras vos keli šimtai metrų nuo šios istorinės aplinkos – iki miesto centro pėsčiomis – maždaug penkios, iki grafų Tiškevičių parko – apie dvidešimt minučių pėsčiomis arba kelios minutės automobiliu.
„Tai reta kombinacija: gyventi miesto širdyje, tačiau kasdien būti apsuptam istorijos ir žalumos, kuri kitur jau seniai išnyko po asfaltu“, – sakė A. Klovas.
Jis pasidžiaugė, kad projektu susidomėjo rajono Savivaldybė – geranoriškas jos požiūris leidžia tikėtis, kad „Mėguvos slėnis“ taps ne tik privačia investicija, bet ir dalimi Kretingos atsinaujinimo proceso – raudonų plytų pastatas Mėguvos g. 8 nenaudingas stūksojo ne vieną dešimtmetį.
Kaip papasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, Mėguvos gatvės rajonas nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pradžios priklausė žydų štetlui. Seniau gatvė buvo trumpa, iki daubos. Šioje dauboje, gatvės gale, žemės sklypą tarpukariu nusipirko ir po 1930-ųjų metų raudonų plytų vienaukštį namą (dabar Mėguvos g. 8) su mansarda pasistatė pirmasis lietuvis – Kretingos apskrities savivaldybės tarnautojas Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Kretingos kuopos narys Antanas Mickevičius. Jis buvo kilęs iš Linkmenų miestelio Švenčionių apskrityje, 1920 m. gimtinėje organizavo šaulių būrį, kuris dalyvavo kovose su lenkais. Nuo 1921-ųjų A. Mickevičius tarnavo policijoje Kaune, Lietuvos kariuomenės autobatalione, dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime, į atsargą 1925-aisiais išėjo vyr. puskarininkiu. Išėjęs į atsargą, įsidarbino pulkininko leitenanto Vlado Aužbikavičiaus ūkvedžiu. Į Kretingą atvyko 1927-aisiais, tarnavo Kretingos apskrities viršininko vairuotoju, vėliau – raštininku, o nuo 1935-ųjų – Kretingos apskrities komendantūros ginklininku-ūkvedžiu. Pasistatytą namą jis nuomojo įvairioms valstybinėms įstaigoms. 1935–1936 m. čia gyveno ir dirbo Šiaulių apygardos teismo tardytojas Liudvikas Nezabitauskas, kuris prieš tai, 1934 m. vasario 11 d. – rugpjūčio
22 d., su tardytojais Vytautu Bulota ir Matu Krygeriu atliko parengtinį Klaipėdos krašto hitlerininkų tardymą. Bylos medžiagą sudarė 12 tūkst. puslapių, surištų į 32 tomus.
Nuo 1936 m. pastatą nuomojosi Kretingos apskrities ir Klaipėdos krašto komendantūra. Čia veikė komendantūros raštinė ir Kretingos XV šaulių rinktinės štabas su ginklų saugykla, o mansardoje buvo įrengtas karo komendanto butas. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, komendantūra su šaulių štabu buvo iškelti, o pastate įsikūrė Pasienio policijos Kretingos baras.
Namo savininkas Antanas Mickevičius 1932 m. vedė salantiškę Oną Venckutę, su kuria 1933 metams baigiantis susilaukė vienturčio sūnaus Eugenijaus Antano. A. Mickevičius aktyviai dalyvavo Kretingos apskrities šaulių rinktinės veikloje, buvo Kretingos šaulių būrio vadas. Buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės ir Šaulių Žvaigždės medaliais.
1941 m. sovietų valdžia namą nacionalizavo, o jos savininkas, prieglobstį su šeimą gavęs pas pažįstamus, dirbo Kretingos vartotojų bendrovės kontoroje. Karo metais namą susigrąžino, tarnavo Kretingos apskrities mokesčių inspekcijos inspektoriumi, nekilnojamojo turto mokesčių tvarkytoju, buhalterio padėjėju, o nuo 1943 m. – inspekcijos sekretoriumi.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A. Mickevičius su žmona Ona, sūnumi Eugenijumi ir uošve Ona Venskiene 1941 m. spalio 8 d. vakare paliko Kretingą – sanitariniu traukiniu išvyko į Vokietiją, o iš ten persikėlė į JAV Ilinojaus valstijos Sisero miestą šalia Čikagos. Grįžusi sovietų valdžia šeimos namą vėl nacionalizavo ir perdavė Sovietų sąjungos gynybos ministerijai, įrengusiai čia Kretingos apskrities, vėliau – tarprajoninį karinį komisariatą. Jį 1991 m. panaikinus, pastatą perėmė Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinė, įkūrusi čia štabą ir šaulių namus, taip pat nemokamai nuomojusi patalpas Tremtinių klubui, Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui ir pan. Iš JAV parvykus pastato savininko žmonai O. Mickevičienei su sūnumi Eugenijumi Antanu, ilgą laiką namas teisėtiems jo savininkams nebuvo sugrąžinamas. Tik apie 1997 m., jau palaidojus Kretingoje mirusią motiną, Eugenijui Mickevičiui pavyko teismo sprendimu namą susigrąžinti. Atgautą namą po kelerių metų savininkas pardavė, o pats išsikėlė iš Kretingos.
