Nuo plytų nešiotojo iki meistro profesionalo
S. Norkaus pažintis su krosnininkyste prasidėjo netikėtai. Kai lazdininkietis Bronius Stonkus sykį mūrijo krosnį Joskaudų kaime, namų šeimininkė pakvietė Saulių padėti – paprašius prinešti plytų, išmaišyti molio košę ir t. t. „Ką Bronius pasakydavo, tą ir darydavau. Visi darbai buvo atliekami rankomis“, – prisiminė pašnekovas.
Gryną molį krosnims žmonės išsikasdavo tiesiai iš žemės. Kad išplakti būtų lengviau, savaitę jis turėjo mirkti vandenyje, vėliau buvo perkošiamas per sietą, kad atsiskirtų visi akmenukai. Tuomet tam tikru santykiu įmaišoma smėlio ir smulkaus žvyro. Skiedinio „riebumą“ meistras mokė nustatyti paprastai – pakabinus mentele.
„Jeigu molio per daug, o smėliuko mažai, džiūvant sutrūkinės. Bronius išmokė mane tai pajausti“, – sakė Saulius.
Ilgainiui meistras pastebėjo, kad pagalbininkui darbas sekasi kuo puikiausiai, ir pasiūlė likti kartu.„Taip prieš 23 metus po truputį ir prasidėjo mano kelias“, – pasakojo S. Norkus.
Koklinės krosnys reikalauja kantrybės
Jis ir toliau nešiojo plytas, ruošė molį, bet tuo pačiu, kiekvieną žingsnį prižiūrint Broniui, mokėsi ir mūryti koklius.
„Dedu vieną koklį, o Bronius perspėja – neteisingai, matai tarpelį? Pašlifuok tą kampą. Pašlifuoju, vėl dedu. Kartais dar ir dar kartą tekdavo šlifuoti. Kai tarpelis lieka toks, koks gali būti, meistras pagiria – o, dabar jau gerai!“ – šypsojosi pašnekovas.
Saulius sakė, kad net 99 procentus jo darbo šiandien sudaro būtent koklinės krosnys. Plytinę krosnį sumūryti galima paprasčiau, o štai koklinė reikalaujanti daugiau išmanymo ir kantrybės. Kokliai retai būna visiškai vienodi – vienas šiek tiek kreivesnis, kitas didesnis ar mažesnis. Reikia nuolat taikyti, šlifuoti, derinti. Vieną netiksliai padėjus, paklaida didėja su kiekviena eile. Ypač sudėtingi kampiniai kokliai – tenka stebėti net dvylika orientyrų. Galbūt todėl ne vienas meistras ir renkasi paprastesnį kelią – statyti plytines krosnis.
Penkeri metai šalia mokytojo
Su B. Stonkumi Saulius dirbo beveik penkerius metus, nors jau po pirmųjų galėjo ir savarankiškai, nes buvo išmokęs daugybę subtilybių: kaip pagerinti trauką, apskaičiuoti kamino skersmenį, parinkti tinkamas krosnies dureles. Pravertė ir meistro Broniaus vardas.
„Jį pažinojo daug žmonių, mat Broniaus ir tėvas, ir senelis taip pat buvo krosnių meistrai. Kai pradėjau dirbti savarankiškai, ir man buvo lengviau pelnyti žmonių pasitikėjimą“, – atviravo pašnekovas. Užsakymų jis turi daug. Bandė ieškoti ir atsakingo pagalbininko, tačiau tokio nerado. „O jei neradau, vadinasi, ir nereikia“, – šypsojosi Saulius.
Šilumą skleidžia lyg saulė
Anot pašnekovo, dažniausi jo klientai – miestiečiai, įsigiję senas sodybas kaime, arba visą gyvenimą kaime prie krosnių gyvenantys žmonės. „Net devyniasdešimtmetis kvietė perstatyti seną krosnį. Paklausiau – ar dar bereikia? Atsakė, kad visą gyvenimą prie krosnies gyveno, prie krosnies gyvenimą nori ir pabaigti“, – šypsojosi meistras.
Jis įsitikinęs, kad nė viena šiuolaikinė šildymo sistema krosniai neprilygsta. „Krosnis yra namo širdis. Jos skleidžiamos šilumos nesupainiosi nei su oras–oras, nei su oras–vanduo sistemomis, nei su grindiniu šildymu. Atsistok pusantro metro nuo įkaitusios krosnies, atsuk žandą ir užsimerk – pajusi tokią šilumą, lyg šaltą žiemos dieną veidą glostytų saulė,“ – palygino S. Norkus. Be to, jo įsitikinimu, ir maistas, pagamintas ant krosnies, daug skanesnis ir sveikesnis negu ant dujinės ar elektrinės viryklės.
Tinkamai kūrenama šildo dvi paras
Koklinės krosnys tarnauja ne vieną dešimtmetį, tačiau, anot meistro, svarbu tinkamai kūrenti. Malkos turinčios būti gerai išdžiovintos. Žalią medį parsivežus, vienerių metų tam neužtenka, reikia bent dvejų. Dar viena klaida – žmonės uždaro visas orlaides, kad malkos ilgiau degtų. Bet, kad sudegtų suodžiai, ir drėgmė kartu išeitų per kaminą, kaip tik reikia kuo daugiau oro.
Pasak meistro, krosnį pakanka kūrenti apie dvi valandas. „Kai malkos išdega, anglis išstumdei, dureles uždarei – ir 24 valandas namuose tau šilta. Jei lauke nedidelis šaltis, šiluma laikosi ir dvi paras“, – patirtimi pasidalijo S. Norkus.
Karjeros vingiai
Nors pagal Klaipėdoje įgytą specialybę Saulius šiandien turėtų būti statybininkas, juo niekada nedirbo. Nepatiko. Prieš tai norėjo būti sodininkas-daržininkas, bet į profesinę mokyklą tais laikais stoti atkalbėjo, motyvuojant, jog ši specialybė daugiau tinka merginoms.
Prieš tapdamas krosnių meistru, jis ragavo ir fotografo duonos – 7-erius metus fotografavo poilsiautojus Palangos pajūryje.
„Turėjau medinį laivelį su burėmis, dvi dirbtines palmes ir iš vytelių pintas kėdes. Fotografuodavau žmones. Užsirašydavau jų adresus, o nuotraukas, padarytas fotoateljė, išsiųsdavau paštu“, – prisiminimais dalijosi S. Norkus.
Vis dėlto gyvenimas jį pasuko kita linkme. „Mane visada traukė nestandartinis darbas. Krosnininkystė savaime prilipo. Ir dabar matau, kad tą kelią esu pasirinkęs teisingai“, – atviravo šiuo metu žmonėms Būtingėje krosnį statantis meistras.
