Ar viešėdami užsienyje vis dar perkate lauktuvių?
Roma KIRKLYTĖ:
– Kas yra lauktuvės? Jei tai staigmenos, ko nėra mūsų šalyje, tai parvežu, tarkim, iš Latvijos saldainių, sūrio. Dabar važiuosime į Lenkiją, tikriausiai parsivešime... Na, dar sugalvosime. Dažniausiai vežu valgomus dalykus. Magnetukų ant šaldytuvo nebeperku, durelės nuo jų gausybės neatlaikė. Aš pati organizuoju draugų kompanijas kelionėms: netrukus važiuosime į Dreverną, o rugsėjį į miuziklą „Mama Mia“.
Genovaitė BOGUŠAITĖ:
– Parvežu kažką įdomesnio. Neseniai buvau Naujojoje Zelandijoje, esu pabuvojusi Šveicarijoje, Australijoje, Alžyre – aš važiuoju pasižiūrėti. Suvenyrų neperku. Parsivežu kokį patikusį rūbą, mėgstu puošis: mano mama buvo siuvėja ir apsiūdavo nuo kojų ligi galvos. Esu kilusi iš Kražių, o mano tėvai persikėlė į Kretingą. Po studijų aš 40 metų Klaipėdos ligoninėje dirbau gydytoja anesteziologe, uostamiestyje turiu butą, bet vasaromis grįžtu į tėviškę.
Mantas GELUMBICKAS:
– Kartais parvežu šokolado, skanėstų. Dirbu Norvegijoje, žuvies nebeleidžia vežti. Drabužių nebeperku, nes čia, Lietuvoje, yra didesnis pasirinkimas. Norvegijoje sunkiai dirbu ir nebesinori jokių išvykų, kelionių. Pinigus išleidžiu ne kelionėms, o tatuiruotėms, tai – mano pomėgis ir investicija. Grįžau atostogų į savo kraštą – į Karteną, iš kur esu kilęs.
Juozas KUBILIUS:
– Būtinai parvežu kažką įdomesnio, kas patraukia akį. Tai gali būti ir valgomi dalykai, paieškau marškinėlių ar kas kokiam žmogui tinka. Aš irgi nuvežu į užsienį draugams dovanų, tarkim, gintaro suvenyrų. O jei vykstame į keliones su žmona, ji pati sau išsirenka lauktuves.