Pagal pageidavimą
„Mes šiek tiek braškių parduodame, bet tik tiems, kurie patys pas mus užsuka ir paprašo“, –sakė rajone gerai žinomo Jankauskų gėlių ūkio Vydmantuose savininkė Irena Jankauskienė.
Bet prieš trejus metus maždaug 120 kv. m ploto šiltnamyje iš olandiškų frigo daigų užveistas braškynas esąs tik priedas prie pagrindinio verslo – gėlių, nes daugiausia žmonės čia atvažiuoja būtent dėl jų. Iš šiomis dienomis keliuose šiltnamiuose pro plačiai atidarytas duris visu grožiu plieskia begonijos, pelargonijos, sprigės, įvairiaspalvės petunijos, surfinijos, ilgai žydinčios žolinės gauros, puošnūs kaimo sodyboms apželdinti tinkami daugiamečiai pentiniai, Egipto žvaigždėmis vadinami pentai, vasaros karščiams nepasiduodančios aksominius žiedus skleidžiančios sundavilės, rausvos ir baltos gubojos, nuo birželio iki pat rudens žydintys, daug priežiūros nereikalaujantys kelių atspalvių gludai.
„Gėlių asortimentą šiemet papildėme daugiametėmis – viskas pas mus vyksta pagal nuolatinių pirkėjų norą“, – šypsojosi Irena. Anot pašnekovės, ir braškynui idėją pasufleravo būtent pirkėjai – kalbėdavo: teritorijoje šeši šiltnamiai, tai kodėl viename negalėtų sirpti dar ir kasmet vasaros pradžioje taip laukiamos uogos? Atvažiuotų žmogus nusipirkti augalų, tuo pačiu į namus parsivežtų dar ir ekologiškai užaugintų tikro skonio lietuviškų braškių, ir gerą nuotaiką.
„Rumba“ – šiltnamio karalienė
Irena atviravo buvusi varikliukas, kuris vieną dieną mintį apie braškes užsuko šeimoje. Tiek vyras Juozas, tiek visi trys sūnūs iš pradžių abejoję, ar tikrai to reikia, esą kam tas papildomas vargas? „Aš laikiausi savo ir įtikinau, – teigė I. Jankauskienė. Šeimos vyrams nieko kito neliko, kaip sukonstruoti pakeltas lysves ir į durpių substratą padėti sukaišioti braškių daigus, parsigabentus iš Panevėžio.
Pašnekovės teigimu, pakeltose lysvėse būna geresnis drenažas, geriau cirkuliuoja oras, greičiau negu tradiciniame grunte įšyla žemė, todėl daigus galima sodinti anksčiau. Be to, lengviau ir prižiūrėti – nereikia tiek nugaros lenkti.
Pirmąją pradžiuginusią uogą, pamena, Jankauskai paragavo 2024-ųjų gegužės pradžioje.
Iš pradžių jie augino kur kas daugiau veislių: ir ankstyvąją, aromatingą „Daroyal“, ir nuostabios išvaizdos „Sonsation“, ir „Rumba“ ir dydžiu ją pranokstančią „Gigantella Maxim“, ir saldžiąją „Sonatą“. Antraisiais braškyno gyvavimo metais – „Rumbą“ ir „Sonatą“, o šiemet beliko tik „Rumba“ – labai skani, vasariškai gaivi. Už kilogramą šių uogų Irena prašo po 8–9 eurus, kai turguose lietuviškos šiuo metu kainuoja ir po 12, ir po 14 eurų.
Turguje perka visokias, bet graikiškas – labiau
„Nuo ankstyvo ryto palangiškio parduodamas Plungėje užaugintas kad ir brangias braškes „nušluoti“ ilgai neruko, – apie devintą valandą žmogus su tuščiomis dėžėmis išdundėjo namo“, – nors ir svetima sėkme pasidalijo šalia palangiškio Kretingos turguje smidrais ir žalumynais trečiadienį prekiavęs Pryšmančių ūkininkas Romas Benetis.
Prie kito prekystalio raudoniu žibėjo ir lietuviškos, ir graikiškos uogos. Jų kainos skyrėsi perpus. Už kilogramą Tauragės ūkininkų prisirpinto derliaus jį parduodanti Kristina ėmė 12 eurų, už tiek pat graikiškų – 6,50 euro.
„Iš ryto turėjau 5-ias dėžes lietuviškųjų. Dabar šiek tiek liko mažiau. Kasmet vasaros pradžioje žmonės pirmenybę atiduoda graikiškoms, jau žino, kad bus skanios, o iš tikrųjų skanios, saldžios ir būna“, – atviravo Kristina.
Eilutėje laukusi kretingiškė pritarė. „Jeigu kada perku pirmųjų lietuviškų braškių, tai daugiausia dėl vaikų. Man pačiai gerai ir atvežtinės. Sako, kad jos labai pripurkštos, kad chemija apdorotos… Galbūt. Bet juk nevalgai kibirais“, – svarstė moteris.
Ši žiema buvo iššūkis
Jankauskų šiltnamyje braškių derlius dar tik „įsivažiuoja“. Ryškiai raudonos nuraškomos, žaliosios dar paliekamos sirpti – ir taip tas ratas sukasi. O Irena jau mąsto, ką darys toliau. Jeigu braškyną nuspręs puoselėti, tai jį teks atnaujinti, mat kelerius metus vienoje vietoje auginamos uogos taps ir smulkesnės, ir jų bus mažiau.
Tiek auginant gėlės, tiek drėgmę irgi mėgstančias braškes, užgriūva daug darbo – kai karšta, laistyti tenka ir po dukart per dieną, be to, karščio pritvinkusiuose šiltnamiuose reikia apravėti, nuskabyti sudžiūvusius lapelius. Ūkyje paprastai pluša visa šeima – prie sunkesnių darbų visada prikimba vyrai.
Šių metų iššūkis, kaip ir daugeliui ūkininkų, buvo šalta ir gili žiema. Ji, pašnekovės žodžiais, ir jos augalams nebuvo gera. Daug gėlių daigų tiesiog „numirė“ ir teko išmesti.
„Padidinai kainą – kitas pirkėjas, žiūrėk, jau ir nustebęs: prisimena, kad pernai kainavo eurą, šiemet štai – pusantro… Bet ką daryti? – retoriškai klausė I. Jankauskienė. – Šiltnamius žiemą reikėjo gerokai stipriau šildyti, savaime suprantama, į tai reikėjo ir daugiau investuoti.“
Tačiau moteris džiaugiasi, kad besidominčiųjų jos gėlėmis šiemet nesumažėjo, netgi padaugėjo. „Ir iš kur apie mus sužino, turbūt vieni per kitus? – svarstė. – Tokių nematytų veidų atvažiuoja… Žmonės vaikšto po šiltnamius, išsirenka patinkamus augalus, kaip sodinti ir auginti, klausinėja.“
O iš kur žinių semiasi pati Irena, pagal profesiją būdama statybininkė-technikė?
„Stebiu, kas šiuo metu madinga ir populiaru. Apie auginimo subtilybes šiais laikais yra labai daug literatūros, kuria domiuosi, yra ir specialių televizijos laidų“, – sakė vydmantiškė.
