Dalyvauja gerumo akcijose
Vidos megzti ir nerti nuotaikingi žaislai, kuriuos ji aprengia stilingai pačios pasiūtais ar iš vilnos veltais drabužėliais, suderindama spalvas, panaudodama rankų darbo medines sagutes, – tai ištisas gyvūnų pasaulis: katinėlis ir gaidelis, lapė ir vilkas, šuniukai, kačiukai, arkliukai, bitutės, alpakos, beždžionėlės ir kiti.
„Vaikus mugėse labiau traukia ne megztos ar siūtos lėlės, o būtent gyvūnėliai, beje, mane pačią – taip pat. Į muges, bagažinių turgų, kur dažniausiai ir realizuoju žaislus, visuomet atsivežu dar kokius 4–5 žaislus papildomai, kuriuos dovanoju pasirinktinai. Matau, kad vaikas labai norėtų, bet tėvai neišgali nupirkti, arba vaikas kažkodėl labai liūdnas – ir reikėtų pamatyti, koks džiaugsmas užlieja jo veidelį, gavus dovanų norimą žaisliuką“, – kalbėjo moteris. Ji tikino, kad dalyvaujanti įvairiuose renginiuose, gerumo akcijose, į kuriuos ją kviečia – aukcionuose realizuojant žaislus, ji paremia sergančius vaikus, gyvūnų prieglaudas. Rankų darbo kūrybą, pastebėjo V. Gudienė, šiandieną labiausiai įvertina ir žavisi vyresnio amžiaus moterys – jos, pačios mezgusios, siuvusios nepritekliaus laikais, supranta, kiek kruopštumo reikalauja jos žaislai. Jų vertę taip pat žino ir jaunos mamos: vaikeli, tai – ne kinietiškas žaislas, sako, o yra rankų darbas ir yra brangus.
Kuria, nes nebegali nekurti
Žaislui pirmiausia sukuriama forma, po to moteris improvizuoja, pagal intuiciją derina spalvas, detales, kas ir kam tinka. „Jau esu įgijusi praktikos, nes žaislus kuriu 20 metų. Nebesuskaičiuočiau, kiek žaislų jau realizuota, išdovanota, o ir namie dar penkiose dėžėse guli keli šimtai. Kuriu, nes nebegaliu sustoti: megzdama planuoju darbus, apgalvoju gyvenimą. Tai – savotiška terapija. Pradėjusi vieną darbą, negaliu jo numesti ir imtis kito, nes pirštai pripranta prie vienokio siūlų storio ir įtempimo. Man pernelyg gaila laiko dykai sėdėti prie televizoriaus, tik skaityti galiu be sąžinės graužimo“, – atviravo kūrybingoji moteris.
Ji sakė išbandžiusi kurti ir lėles pagal Valdorfo pedagogiką – šios be išreikštų emocijų, skatinančios laisvą ir kūrybingą vaiko mąstymą. Šios lėlės – prabangios, su natūralius primenančiais plaukais, aprengtos madingai, apautos įspūdingais batais. Kelias jų išsaugojo ligi šiolei. Vida atsimena lėlę, kuriai drabužėlius siuvo, motinai paprašius aprengti ją išaugtais dukters rūbeliais.
Pirmosios varnos ir jų nuotykiai
Tačiau yra ir tokių žaislų, kuriuos V. Gudienė vadina nesėkminga savo kūrybinio kelio pradžia ir tai prisimena su šypsena: „Kai pradėjau siūti, nebuvo gerų medžiagų. Panaudodavome seną paltinį audinį, o šių spalvos buvo nykios – juoda, ruda, tamsiai mėlyna, gi tokius paltus tuomet nešiodavome. Iš jų pasiuvau gal 20 varnų. Anyta su jomis visą dieną prasėdėjo Klaipėdos turguje ir nė vienos nepardavė. Kai dirbau mokykloje, panaudodavau jas kaip prizus, bet vėliau pamatydavau varnas kur nors voliojantis.“
Pagal dvi įgytas specialybes V. Gudienė – pedagogė ir socialinė darbuotoja, tad ir savo profesinę karjerą padalino perpus – iš pradžių mokytojavo Šventojoje, o vėliau dirbo „Sodros“ tarnyboje Palangoje ir Kretingoje.
Ji kilusi iš Raseinių krašto, tėvai buvę kūrybingi žmonės: motina Bronė gražiai siuvo, o tėvas Česlovas buvo dailidė. Vida nuo jaunystės pati sau mezgė ir siuvo, o ir studentaudama užsidirbdavo megzdama detales rūbams, kuriuos realizuodavo jos pažįstama. Todėl ir jos kūrybinio kelio pradžia – megzti drabužiai. „Tuomet beveik visos mezgėm ir siuvom. Bet tokių drabužių niekas nevertino taip, kaip pirkto rūbo, kurių parduotuvėse nebuvo. O dabar viskas apvirto aukštyn kojom“, – pastebėjo kūrybingoji V. Gudienė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
