Pirmasis vaidmuo
Augustas suprato, kad nori būti aktoriumi, kai pajuto pašaukimą – norą išreikšti ir parodyti save. „Paskatintas muzikos mokytojos nusprendžiau ateiti į teatrą. Tėvai džiaugėsi, bet tuo pačiu buvo nustebę, klausė, ar tikrai to noriu, nes anksčiau lankydavau šokius“, – sakė jaunuolis.
Pirmasis A. Galdiko vaidmuo – spektaklyje „Kaip atsirado drugeliai“, skirtame vaikams. Jis tuomet vaidino Žaibą. Augustui buvo smagu išbandyti tokį vaidmenį. „Dėvėjau nertą geltoną apdarą, prieš mane eidavo Vėjo ir Ugnies veikėjai. Visi šaukdavo ant manęs, kad esu saulė, tačiau, išlaukęs savo momento, pasakydavau, kad aš esu žaibas. Tada visiems sukildavo didelė nuostaba“, – apie prisiminimus pirmajame spektaklyje pasakojo keturiolikmetis.
Taip pat jis praėjusiais ir dar ankstesniais metais, prieš Kalėdas, vaidino Ledinuko vaidmenį bei Kenguriuko personažą.
Jaunasis aktorius pasirinko vaidybą, nes mėgo skaityti meninius tekstus, save įvardija kaip skaitovą. Jis supranta, kad nereikia bijoti scenos. „Idėjos, kaip perteikti save, kyla iš pasaulio – žiūriu žinias, domiuosi žmonių kūno kalba, bandau suprasti kiekvieno individo skirtingą charakterį“, – dalijosi jis.
Reikia pasiruošti
Prieš ruošdamasis vaidmeniui, jaunasis aktorius išeina pasivaikščioti, apmąsto, kaip geriausiai atspindėti save per atliekamą vaidmenį. Scenoje jis turi palaikyti ryšį ir su kolegomis. „Kai bandai kurti ir galvoji, kaip nori perteikti savo veikėją, pradedi viską dėlioti į vietas, stengiesi atsirinkti, kas tinka, o kas ne. Tai savotiškas rolės prisijaukinimas“, – teigė A. Galdikas.
Vaidinant svarbu mokėti prisitaikyti. Kartais skirtas vaidmuo, anot pašnekovo, gali pasirodyti kaip visiška tavo charakterio versija, tačiau būna ir taip, kad turi nutolti nuo savęs. Vaikinas mano, kad, norint interpretuoti personažą, reikšminga sukurti gerą ir malonų jausmą bendruomenėje, palaikyti tą būseną lipant į sceną. „Nėra taip, kad būtina pasiimti pagrindinį vaidmenį – bendruomeniškumas ir supratingumas yra kur kas svarbiau“, – apie vaidinimo ypatumus pasakojo jis.
Jaunuolis užsiminė, kad popieriaus lapai, kuriuose yra tekstas ir eilutės, – tai rėmai vaidinant. Jo manymu, įsiminti scenarijų yra lengvoji dalis, nes jį gali išmokti, tačiau sudėtingiau pajusti personažą – iš psichologinės pusės tai didesnis iššūkis.
Kuriant personažo pasaulį ir jo reakcijas į tam tikras situacijas, nors teatre improvizuoti leidžiama, turi būti ribos. „Per daug improvizuoti negali, nes ir kiti tavo vaidybos draugai gali pasimesti. Todėl prieš pradedant vaidinti pasitariu su vadove Aukse Antuliene“, – patirtimi dalijosi Augustas.
Vidinė būsena
Pirmi kartai, pirmos premjeros, savaime suprantama, yra baugios. Pasak A. Galdiko, jaučiama atsakomybė, nes į atlikėją žiūri daug žiūrovų. „Nors ir neramu, po kurio laiko įsivažiuoji, pasineri į aktorystės meną ir pradedi mėgautis tuo, ką darai“, – atviravo keturiolikmetis.
Pirmą kartą atėjus į teatrą gali būti sunku susikaupti, gali imti juokas, kurį nelengva suvaldyti. „Tačiau su spektakliu augi ir kaskart yra lengviau susiimti. Siūlyčiau atsipalaiduoti, nereikia visko pergalvoti – žmonės mato tave, todėl bandai susitaikyti su tomis konfliktuojančiomis emocijomis ir padėti ne tik sau, bet ir kitiems aktoriams susikaupti“, – kalbėjo Augustas.
Emocijas jaunasis aktorius atranda per bandymus. „Turi išsirinkti, kas labiau tinka tau, o kas ne. Eksperimentuojant gimsta idėjos, kaip perteikti tam tikrą vaidmenį. Teatre negali išeiti be emocijos, negali būti neutralus – turi į viską reaguoti. Sunkiausia suvaidinti tokį vaidmenį, kuris neaiškiai atskleidžia savo jausmus“, – dalijosi pašnekovas, tikindamas, kad emocijos kyla iš vidaus, o vaidinant būtinas ryšys tarp žmonių.
Jaunajam aktoriui įdomu išgirsti žiūrovų reakciją – gal jie turi kokių nors pastebėjimų. „Reikšmingiausi pastebėjimai, į kuriuos tikrai atsižvelgiu, yra režisierės. Ji pateikia įvairias pastabas, kurios padeda“, – sakė atžalinietis.
Bendruomeniškumas
Repeticijos „Atžalyno“ teatre trunka dvi valandas. Ten susitinka visa aktorių bendruomenė, aptariami tikslai, įvertinama, kas nuveikta per ankstesnes repeticijas. Iškeliami siekiai, skirstomasi į grupes, sprendžiama, kuriame spektaklio statymo etape šiuo metu yra. „Mes bandome kurti etiudus, lipdome savo procesą, vėliau repetuojame atskiromis scenomis, o repeticijos pabaigoje viską aptariame“, – atskleidė jaunasis aktorius.
Šiuo metu Augustas su bendraminčiais dirba prie naujo projekto. Prieš šešerius metus „Atžalynas“ buvo pastatęs šešėlių spektaklį – Kretingos istoriją vaikų pasakose. Kadangi Vaikų ir jaunimo teatras laimėjo kvietimą į Belgiją, šių metų rugpjūtį jie ten keliaus. „Ten vyks festivalis ir jame pasirodysime su šešėlių spektakliu“, – užsiminė jis. Projekte „Kretinga – Lietuvos jaunimo sostinė 2025“ daug prisidėjo ir „Atžalyno“ aktoriai, kurie rodė savo pasirodymus. Augustas kartu su draugu Luku Grigu vyko į Italiją. Ten vykusiame festivalyje dvylika dienų kūrybinėse laboratorijose jie vystė improvizacijas ir galiausiai, kartu su įvairių Europos šalių atstovais, sukūrė bendrą pasirodymą. „Dėl apdovanojimo širdyje gal ir buvo šiek tiek vilties. Artimieji tikrai skatino eiti toliau, tęsti kelią teatre, ypač mokytojai“, – apie „Metų jaunimo aktoriaus“ titulą Kretingos rajono jaunimo apdovanojimuose kalbėjo pašnekovas.
A. Galdiko nuomone, smagiausia – improvizuoti, nes niekada nežinai, kas gali nutikti. „Kiekvienais metais su bendruomene rengiame mandarinų vakarėlius. Žaidžiame daug improvizacinių žaidimų – pradžioje gali įsivaizduoti vienaip, o galiausiai istorija susiklosto visai kitaip“, – apie veiklą teatre pasakojo vaikinas.
„Atžalyne“ jaunajam aktoriui sumažėjo scenos baimė ir atsirado atsakomybės jausmas. Čia jis gavo galimybę geriau pažinti ir suprasti kitus.
Marija KALNIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
