Kregždiu nier, yr blezdinga
Nors, organizuojant sambūrį, prisidėjo ir kitos kūrybingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos lituanistės – Eglė Litvinienė, Inga Benetienė, Inga Vaišvilaitė, – tačiau direktoriaus pavaduotoja Laima Kaupienė pagrindine iniciatore, renginio įkvėpėja ir siela pavadino mokytoją folkloro ansamblio „Blezdingelė“ vadovę Sigitą Dirmeitienę.
Kretingoje, o ir už miesto ribų jau daugelis ją pažįsta kaip renginių vedėją, užkietėjusią žemaitę. „Tokia gimiau, tokia esu ir būsiu, nors, prisipažinsiu, kai buvau jauna, gėda būdavo šnekėti žemaitiškai“, – sakė Sigita.
Anot jos, persivertimas įvyko pradėjus dirbti tuometinėje Senosios Įpilties mokykloje. Tokios jau nebėra, bet tai buvo pirmoji atmintin įsirašiusi mokytojos darbovietė, pirmieji mokiniai, pašnekovės žodžiais, visiškai nesugadinti žemaitukai-grynuoliai. Ir dabar tokių vaikų yra, kad ir nedaug.
„Jeigu mokykloje šnekiesi literatūriškai, tai ir jie – literatūriškai. Bet jeigu nors kiek pajuokauji, pavyzdžiui: „No, lakazare, kon jūs?“– iškart tarsi „atsiriša “ tėvų ir senelių kalba“, – šypsojosi S. Dirmeitienė, žemaitukus subūrusi į pavasarį pranašaujančios kregždės vardu pavadintą etnografinį ansamblį „Blezdingelė“.
„Juokiū kregždiu – yr blezdinga. Mes dainioujem žemaitėška“, – juokavo pedagogė.
Pakalbinti keletas ansambliečių Dovilė Jurevičiūtė, Liucija Gaudutė, Deimantė Mackevičiūtė, Dainius Venckus sakė, kad jiems linksma dainuoti žemaitiškai. Merginų teigimu, būtent ansamblis yra ta vieta, kur ši tarmė liejasi laisvai, nes šeimose jau – nebe labai, nebent kam Telšiuose, kam čia pat, Kretingoje, apsilankius pas senelius. Tik Dainius atviravo ir namuose kalbantis žemaitiškai.
S. Dirmeitienė apgailestavo, kad senųjų lietuviškų papročių lieka vis mažiau, bet užtat galim išsaugoti tarmes, jeigu kiekvienas paisysim savo tiesų ir savo norų.
Prisiminė kraštietį kalbininką
„Į vieną krūvą šiandien susirinkom kone pusė Lietuvos. Man patinka žiūrėti ne į pedagogus, o į vaikus, nes jie yra tie šaukliai, jų lūpomis perduodama tikroji krašto gyvastis, tikroji tarmė, o tarmių čia bus ne viena“, – pradėdama renginį gimnazijos aktų salėje kalbėjo Sigita. Svečius ir saviškius pasveikino, suprasti vieniems kitus ir gerai praleisti laiką palinkėjo direktoriaus pavaduotojos Sandra Sirutienė ir Laima Kaupienė.
„Skaičiuoju, kiek metų šioje gimnazijoje dirbau – per 20! O kiek jau čia nebuvau… Visus šešerius“, – šypsojosi Luką Rumšą ir Emilį Knyzelį iš Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos atlydėjusi Valdonija Karaliūnienė. Šie du jos, dailės mokytojos, o dabar dar ir muziejininkės, bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Ramutės Stankuvienės paruošti moksleiviai pristatė iš Veiviržėnų kilusį kraštietį kalbininką rezistentą Juozą Laboką, 1905 m. gimusį,1946-aisiais enkavedistų suimtą ir nukankintą.
Mitiniai ženklai. Kaip juos skaityti?
Pranešime apie mitinius ženklus, kuriais perteikiamos idėjos, kalbėjo Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas etnologas Rimantas Balsys. Ženklai, sakė profesorius, nėra praeities atgyvena, iš jų susideda visa mūsų kultūra, šiuolaikinis menas – tapyba, skulptūra, teatras, kinas. Tie ženklai dažnai ateina iš labai gilios senovės, senesnių kultūrų. Ne visada galima juos ir suprasti, kartais interpretuojama klaidingai. R. Balsys bandė paneigti įsigalėjusias nuostatas į kai kuriuos simbolius. Auditoriją jis ragino pasitelkti ir dirbtinį intelektą, kaip šis aiškina, pavyzdžiui, Elnio devyniaragio simbolį. Daugeliui įkalta į galvą, kad ant ragų elnias parneša saulę. O iš tiesų tai yra daugiaprasmis simbolis, turintis ir gilias mitologines, ir dvasines reikšmes.
Profesorius taip pat akcentavo, kaip svarbu išmanyti senąją kultūrą, kad teisingai galėtume perskaityti šiuolaikinių kūrėjų tekstus, suprasti, ką juose reiškia akmuo, ąžuolas arba ašara Dievo aky Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje. „Apie tuos tris žodžius Marcinkevičiaus eilėraštyje galėtume prirašyti penkis puslapius“, – neabejojo R. Balsys. Jis retoriškai klausė: ar matė kas Dievą? O verkiantį Dievą? Kaip tai interpretuoti – kas yra ašara Dievo aky? Gal tai stebuklas, šventa vieta? Gal norima pasakyti, kad Lietuva yra matoma Dievo, neužmiršta?
Anot profesoriaus, mitinių ženklų pilna ir Rimo Tumino, ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. „Nekrošius yra pasakojęs, kad italams visą dieną aiškino, kas yra šienas, kokią prasmę turi ant Kūčių stalo. Spektaklyje vaidinantis aktorius turi žinoti, kas yra šienas, o iš kur žinos mieste gimęs ir užaugęs penktos kartos italas?“ – kalbėjo profesorius.
Matematika drabužiuose
„Kai esi matematikos mokytoja, tai matematikos ieškai visur – ir tarmėse, ir tautiniuose drabužiuose“, – pajuokavo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos ir matematikos mokytoja Ilona Tulabienė.
Mokiniams ir kolegoms pedagogams ji atskleidė, kaip gi matematika yra susijusi su Lietuvos tautiniu kostiumu, kokius ornamentus jame galima sudėlioti, ką kostiume reiškia ašinė simetrija, o ką centrinė simetrija, kuo jos skiriasi.
Apie lietuvininkų tarmę ir išskirtinį Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą papasakojo Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vaida Glinskienė.
Skambios buvo folkloro ansamblio „Blezdingelė“ dainos, savo programas parodė Gargždų „Kranto“, Neringos, Šilutės pirmosios, Mosėdžio, Pranciškonų, Plungės „Saulės“ gimnazijų, Vilniaus nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro liaudiškų šokių jaunimo grupė.
