Žalią toną davė parkas
Miestas dalyvauja Kretingos rajono savivaldybės įgyvendinamame Kretingos dvaro parko ir Salantų miesto (dvaro) parko medžių alėjų tvarkybos darbų projekte, kuris salantiškiams ir leidžia įgyvendinti savo idėjas – padedant profesionalams grąžinti autentišką medžių alėjų struktūrą ir kompoziciją, sužinoti, kaip palaikyti medžių senolių gyvybingumą, kokios priemonės reikalingos jų būklei stabilizuoti.
J. Ažondenienė su dar keliais specialistais iš Kretingos šį rudenį dalyvavo urbanizuotų teritorijų želdiniams skirtoje konferencijoje Vilniuje. Renginyje įgytas žinias seniūnija taikys ir Salantuose, turinčiuose dvi istorines parko alėjas – beržų ir liepų. Miestą puošia ir gudobelių alėja, bet pastaroji neįtraukta į projektą, kadangi šie augalai yra ne vietiniai, taigi – ne istoriniai ir ne ilgaamžiai, kaip paaiškino seniūnė.
Dalindamasi idėjomis, moteris visų pirma akcentavo alėjų ir apskritai želdinių svarbą bendruomenei – istorinę, kultūrinę ir socialinę. „Salantams žalią toną davė parkas, kadaise apsodintas šią teritoriją valdžiusių dvarininkų, todėl jų išsaugojimas svarbus salantiškio identitetui, – sakė seniūnė. – Ir mokslininkų įrodyta, kad ten, kur yra augmenija, geresnė emocinė sveikata.“
Medis turi būti išgirstas
Dalyvaudami minimame projekte Salantai turės galimybę atsodinti nunykusius parko medžius, išvalyti bei išmokti teisingai prižiūrėti vandens telkinius, pasirūpinti unikaliojo savo netobulumu klevo priežiūra, beveik nuvirtusio ant tako parke, kad atėjus laikui jam būtų įrengta tinkama atrama, leidžianti toliau išlikti gyvybingam. Bus atnaujintos liepų ir beržų alėjos. Pastarajai, kaip sakė seniūnė, išskirtinės priežiūros reikia mažiau, nes beržai atsparesni už liepas, o štai liepų alėjos laukia didesni pokyčiai. Unikali, parko aikštę su lauko scena gaubianti alėja šiandien praradusi pirminę savo formą dėl nunykusių medžių ir deformuotų išlikusiųjų. „Kažkas kadaise nežinojo, kaip teisingai genėti ir prižiūrėti medžius, todėl taip ir nutiko“, – kalbėjo J. Ažondenienė, dalindamasi vizija, kad atkurta alėja apgaubs aikštę, į ją natūraliai įsikomponuojant scenai.
Kaip sakė seniūnė, Salantuose niekada netrūko žalumos, todėl norisi ją išsaugoti bei plėsti, puoselėjant žmogaus ir gamtos ryšį ir mieste.
„Medis irgi turi būti išgirstas, o jo pagrindų pagrindas yra šaknys“, – akcentavo J. Ažondenienė, perpasakodama konferencijoje išgirstą informaciją, kad ąžuolo šaknys galinčios siekti ir 12 metrų. Tokios, pasirodo, esančios kaimyninės – Skuodo – savivaldybės pasididžiavimo, Europos medžio, šaknys. Todėl, anot seniūnės, sodinant mažą medelį reikia numatyti, kiek reikės vietos jam po 10–20 metų. O visam tam ir reikia šios srities specialistų pagalbos.
Salantiškiai į medį ir į supančią gamtą geba įsiklausyti. Ne atsitiktinai būtent Salantų parkas ne vienerius metus didžiavosi storiausiu Lietuvos kaštonu. Prieš metus jam nuo senatvės nuvirtus bendruomenė su juo nenutraukė ryšio – atsisveikina pagarbiai. „Palikome jį parke, kur leisime ramiai sutrūnyti – iš pagarbos medžiui, kuris tiek metų mums teikė didybę, – kalbėjo seniūnė. – Tik smulkiąsias šakas nugenėjome, išvežėme, o stambesnes „jo kūno dalis“ sudėjome prie kamieno, kur natūraliai jis ir sunyks, čia vykstant natūraliems procesams, vystantis kitai biologinei faunai – vabaliukams, lervoms.“
Šalia salantiškiai pasodino naują kaštoną, tikėdamasi, kad šis galėsiąs, kaip ir jo pirmtakas, čia ilgai gyvuoti.
Kurs sodą mieste
Salantų seniūnija ne tik atnaujins istorines alėjas. Kadangi dabartinio stadiono teritorijoje kadaise žydėjęs dvaro vaismedžių sodas, J. Ažondenienė papasakojo turinti planų grąžinti sodą į Salantus: „Žinoma, istorinėje vietoje jo neatsodinsime – juk nenaikinsime stadiono, bet istorinę teisybę mėginsime atkurti, įkurdami sodą mieste.“
Moteris sakė suprantanti, kad miesto centre sodinti medžius būtų keblu, bet sodo fragmentus įkurdinti ketinama miesto pakraščiuose, o kur konkrečiai – nuspręsią patys salantiškiai.
„Žmonės rūpinasi tuo, prie ko jie patys prisideda – tai paliudijo ir šį pavasarį vykdyta Salantų miesto ir parko apželdinimo akcija, – sakė seniūnė. – Tą dieną oras buvo siaubingas, kone audra, bet žmonių vis tiek susirinko. Ir jiems iki šiol rūpi jų pasodinti medeliai, pasivaikščiodami po parką juos aplanko, net mane informuoja, kur kuriam reikia dirželį paveržti.“ Tą dieną salantiškiai parke ir mieste pasodino 200 medžių bei žydinčių krūmų, daugiausia – liepų.
Pavykus apželdinimo akcijai seniūnė žada vietos bendruomenę įtraukti ir į sodo ar naujų alėjų sodinimo procesus.
J. Ažondenienė sakė suprantanti, kad papildomą medį galima vertinti ir kaip papildomą darbą, medžiui metant lapus, šakas, vaisius – ypač, jei tai yra kaštonas. „Bet tai yra gamta, jos cikliškumas. Atvažiuojame į Salantus ir matome, kad ruduo. Be to, medžio misija ir yra nešti sėklas ar vaisius“, – kalbėjo moteris, atkreipdama dėmesį į tai, kad Salantai yra saugoma teritorija – visas miestas yra Salantų regioninio parko teritorijoje. Todėl ir seniūnija glaudžiai bendradarbiauja su šia institucija, pavyzdžiui, konsultuodamasi, kokius medžius ir kaip sodinti. Seniūnijai profesionalių patarimų duoda ir kolegos iš Kretingos muziejaus, kuris taip pat dalyvauja alėjų atnaujinimo projekte.
Kretingos dvaro parko ir Salantų miesto (dvaro) parko medžių alėjų tvarkybos darbų projekto parengimas finansuojamas bendrai Europos Sąjungos lėšomis.
