Iš namų išvyko šešiolikos
Apie šią iškilią asmenybę „Pajūrio naujienoms“ papasakojo eseistas, visuomenininkas, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis, save laikantis žemaičiu sionistu. Laikraščio pašnekovas pokalbį pradėjo nuo apgailestavimo, kad D. Volfsonas – vienas iškiliausių sionistų, skleidęs ir padėjęs įgyvendinti idėją, kad žydai iš viso pasaulio turėtų grįžti į istorinę žemę, garsaus žydų politiko Teodoro Herslio dešinioji ranka, yra nepagrįstai primiršta asmenybė. „Ta užmarštis yra suprantama, nes Lietuva 50 metų dėl sovietų okupacijos buvo dingusi iš pasaulio žemėlapio“, – sakė pedagogas.
D. Volfsonas gimė 1856 m. spalio 9 d., religingų žydų šeimoje Darbėnuose. Kretingos kraštas, kaip ir didžioji dalis Lietuvos, tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Šešiolikmetį Dovydą tėvai išsiuntė į Vokietijos imperijai priklausiusią Klaipėdą, kad išvengtų sūnaus karinės tarnybos Rusijos imperijos kariuomenėje. Čia darbėniškis išmoko vokiečių kalbos ir matematikos.
Vertėsi miško prekyba
Baigęs mokslus D. Volfsonas tapo prekybininku – vertėsi urmine miško medžiagų prekyba – pirmiausia atvyko į Rusnę, pas Hermano Kalenbacho, Mahatma Gandžio draugo, tėvą, kuris turėjo lentpjūvę.
„Tai buvo būdinga Lietuvos žydams praturtėjimo istorija – miško prekyba, – pasakojo V. Toleikis. – Medieną iš Žemaitijos importuodavo į Klaipėdą – tuometę Vokietiją.“
Tuo laikotarpiu daugelis žydų savo verslus kėlė į užsienį. Tai lėmė, kaip sakė pašnekovas, didesnis žydų teisių ribojimas Rusijos imperijoje, sėslumo riba, ribotos galimybės mokytis gimnazijose ir aukštosiose mokyklose, lyginant su Vokietijos imperija, kurioje tada žydai galėjo laisvai stoti į universitetus, rinktis gyvenamąja vietą. „Žmonės, neturintys savo valstybės, natūralu, kad kėlėsi ten, kur geriau“, – sakė V. Toleikis.
Pragmatiškas idealistas
Litvakas iš Darbėnų ne tik kūrė verslą Vokietijos imperijoje, bet ir daug keliavo po šią šalį, kurioje per vieną kelionę susipažino su rabinu Aronu Gordonu, iš kurio pasisėmė daug sionistinių idėjų. O 1896-aisiais, susipažinęs su sionistų lyderiu T. Hercliu, D. Volfsonas tapo artimiausiu jo patarėju ir bičiuliu.
„Tiesą sakant, man netgi keista, kad jie taip sutarė, nes buvo labai skirtingos asmenybės, – mintimis dalijosi V. Toleikis. – T. Herclis buvo labai emocingas, karštakošis, o D. Volfsonas – racionalus, išlaikytas, tačiau jo racionalumas puikiai derėjo su jo idealizmu. Dovydo racionalumas labai pasitarnavo, įgyvendinant sionizmo idėjas. Pavyzdžiui, per pirmąjį sionistų kongresą iškėlė klausimą „O kaip mūsų organizacija gyvens?“ ir pasiūlė turėti savo banką. Jo finansinis indėlis į banką buvo pirmasis. Tai – vienas gražiausių, iš Lietuvos kilusių idealistų, pavyzdžių, sugebėjusių tuo pat metu mąstyti ir pragmatiškai.“
V. Toleikis paaiškino, kodėl, nepaisant D. Volfsono racionalaus mąstymo, vadina jį idealistu: „Apskritai visi sionistai – idealistai. Kai 1896 m. T. Herclis parašė knygą „Žydų valstybė“, daugelis į jį žiūrėjo kaip į pamišėlį. Juk jo siūlytoje žydų valstybei įsikurti teritorijoje tuo metu plytėjo dykuma. Koks beprotis galėjo keltis į dykumą? Tai buvo idealistinė, realybe virtusi sionistų idėja – dykumą paversti sodu. Arba, kai mergina, profesionali muzikantė, kurios pirštai visą gyvenimą lietė tik fortepijono klavišus, iš miesto atsikelia gyventi į palapinę, melžia ožkas, argi tai – ne idealizmas? Tokiomis idėjomis tikėjo ir jas padėjo įgyvendinti D. Volfsonas. Sionizmas kaip niekas kitas labiausiai sutriuškino marksizmo idėjas, praktiškai įrodęs, kad iš idėjos gimsta materija, o ne atvirkščiai. Sionistai valstybę sukūrė iš idėjos. Todėl jie labai artimi mums, lietuviams, nes ir mūsų Vasario 16-oji buvo idėjinis projektas.“
Izraelio valiutos ir vėliavos autorius
D. Volfsonas ne tik inicijavo Izraelio banko steigimą, bet ir sukūrė Izraelio valiutą. Kaip pasakojo V. Toleikis, sionistų kongreso dalyviai, mokėdami nario mokestį, iš viso pasaulio siuntė įvairią valiutą – svarus, sterlingus, rublius, markes. „Iki eurų santykinis matavimo vienetas buvo ekiu, o D. Volfsonas pasiūlė mokestį skaičiuoti santykiniu matavimo vienetu laikant šekelį, kuris buvo minimas ir Senajame Testamente“, – pasakojo visuomenininkas.
Per minimą pirmąjį sionistų kongresą D. Volfsono siūlymu buvo sukurta ir Izraelio vėliava. „Labai svarbu, kad kiekvienas lietuvis, pažiūrėjęs į Izraelio vėliavą, žinotų, kad jos autorius yra gimęs Lietuvoje. Kai žydai diskutavo, kaip turėtų atrodyti jų šalies vėliava, Dovydas nusiėmė nuo galvos talitą (tradicinį judėjų maldininkų apsiaustą – aut. pastaba) ir pasakė: „Štai mūsų vėliava“. Taip baltame fone atsirado žydra Dovydo žvaigždė ir dvi žydros linijos“, – pasakojo pedagogas.
Sionistų organizacijos prezidentas
D. Volfsonas lydėjo T. Herclį daugelyje kelionių, pavyzdžiui, į susitikimą Jeruzalėje su imperatoriumi Vilhelmu II 1898 m. Turkiją. 1904 m. mirus T. Hercliui D. Volfsonas tapo jo vaikų globėju – paties Herclio iš anksto numatytu paskyrimu. „Tai buvo ypatingai didelio pasitikėjimo išraiška, – sakė V. Toleikis. – Ir D. Volfsonas bičiulio vaikais nuoširdžiai rūpinosi.“
1905 m. įvykusiame sionistų kongrese D. Volfsonas pasiekė, kad būtų priimta programa, pagrįsta T. Herclio idėja dėl žydų kėlimosi į Palestiną proceso plėtros. Tais pačiais metais Dovydas buvo išrinktas pasaulinės sionistų organizacijos viceprezidentu, o 1907 m. – prezidentu, kuriuo buvo iki 1911 metų.
Taip pat D. Volfsono sionistinio judėjimo valdymo metais Jafoje atidarytas pasaulio sionistų organizacijos biuras, skatinęs žydų nausėdijų kūrimąsi. Už D. Volfsono lėšas Jeruzalėje pastatytos Nacionalinė ir Hebrajų universiteto bibliotekos.
Izraelyje – koklis iš Darbėnų
Įžymiojo darbėniškio atminimas Izraelyje pagerbtas ne tik gatvių pavadinimais. V. Toleikis pasakojo, kad LRT istorinės publicistikos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas Saulius Pilinkus Darbėnuose, name, kuriame gimė D. Volsfonas, aptiko koklius iš to laikmečio, kai Volfsonų šeima čia dar gyveno. „Vienas koklis buvo nuvežtas į Izraelį kaip relikvija“, – pasakojo eseistas.
1914 m. rugsėjo 15 d. miręs D. Volfsonas buvo palaidotas Vokietijoje, bet po beveik keturių dešimtmečių, 1952 m., jo palaikai perlaidoti Izraelyje šalia Teodoro Herclio kapo jo vardu pavadinto kalno kapinėse Jeruzalėje. „Labai simboliška, kad jie šalia vienas kito liko ir po mirties, – pastebėjo pedagogas. – Taigi Izraelyje yra du atminimo ženklai Darbėnuose gimusiam D. Volfsonui – krosnies koklis ir kapas.“
D. Volfsono atminimas įamžintas ir jo gimtuosiuose Darbėnuose – ant, kaip manoma, Volfsonų šeimos buvusio gyvenamojo namo pakabinta tai liudijanti paminklinė lenta.
—
JUBILIEJINĖS SPALIO MĖNESIO KRETINGOS RAJONO KRAŠTIEČIŲ SUKAKTYS:
9 d. sukako 170 metų, kai Darbėnuose gimė verslininkas, sionizmo veikėjas, II pasaulio sionistų kongreso prezidentas, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autorius DOVYDAS VOLFSONAS.
14 d. sukako 140 metų, kai gimė pranciškonų kunigas, Kretingos parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas, religinio ledinio „Šv. Pranciškaus varpelis“ redaktorius JUOZAPAS ANTANAS KUDIRKA.
15 d. sukako 70 metų, kai Tarvydų kaime gimė mokytoja, poetė, Kaimo rašytojų sąjungos narė MARIJA BUČKIENĖ.
16 d. sukanka 90 metų, kai Kretingoje gimė mokslininkas, gydytojas anatomas, medicinos mokslų daktaras, penkių žmogaus anatomijos vadovėlių, išleistų 1968 m., 1977 m., 1984 m., 2003 m. ir 2005 m. bendraautorius, sudarytojas ir mokslinis redaktorius, 1984 m. išradimo „Trišakio nervų neurologijos gydymo būdas“ vienas iš autorių RIMVYDAS STASYS STROPUS.
17 d. sukanka 115 metų, kai Kupšių kaime, netoli Kalniškių, gimė agronomas, išeivijos spaudos darbuotojas, laikraščio „Europos lietuvis“ redaktorius, aktyvus Didžiosios Britanijos lietuvių organizacijų narys, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos valdybos narys, skyrių steigėjas ir vadovas JUOZAS LŪŽA.
21 d. sukanka 140 metų, kai Žemguliuose gimė gydytoja rentgenologė, Lietuvos abolicionistų draugijos vicepirmininkė, 1933-1934 m. Tarptautinio komiteto kovai su prekyba moterimis ir vaikais sekretorė PAULINA KALVAITYTĖ-KARVELIENĖ.
27 d. sukanka 140 metų, kai gimė kunigas, pranciškonas, politinis kalinys (tėvas Pijus OFM) JURGIS ANDRAITIS.
