Skleidė Valančiaus idėjas
B. Zenkevičienė gimusi Baubliuose ir savo tėviškę gerai mena, juolab kad ši susijusi su šio kaimo švietimo sklaida. Caro armijoje arklininku tarnavęs jos senelis A. Lukauskas, grįžęs į gimtuosius Baublius, už tarnybą gavo žemės sklypą. Jį užstatė bankui, kad galėtų statyti didelį namą, kuriame buvo sumanęs atidaryti kaimo mokyklą.
„Pati mačiau vekselius, kuriuos jis, būdamas beraštis, pasirašydavo uždėdamas kryželį“, – tvirtino pašnekovė, prisimindama savo močiutę Oną Grikštaitę-Lukauskienę (1891–1970) apie savo vyrą sakant: tegul nors mano vaikai nebūna akli kaip aš, tegul mokinasi ir būna geri žmonės. Pats rašto nemokėjo, bet degė noru, kaip ir Valančius, kad šviestųsi jaunuomenė ir kiti kaimo žmonės.“
B. Zenkevičienės senelio šeimoje augo 7 vaikai. „Mano tėvas Stanislovas buvo antrasis vaikas, jiedu su broliu Antanu pirmieji ir įžengė į naujai pastatytą ir 1926-ųjų spalio 15 dieną atidarytą mokyklą kartu su kitais kaimo vaikais.“ Pirmasis jų mokytojas buvo Pranas Jankeliūnas, šviesuolis, su kaimo žmonėmis statęs ir spektaklius. Į tą mokyklą burdavosi ir kiti kaimo žmonės: moterys giedodavo gegužines giesmes, rinkdavosi švęsti bendras šventes.
Pašnekovės žodžiais, mokykla buvo atidaryta vėlyvą rudenį dėl to, kad baigdavosi ganiava – vaikams nebereikėdavo ganyti žąsų. Šeimoje vaikai dalindavosi klumpėmis, jas palikdavo mokyklos priemenėje, o A. Lukauskas, kaip tikras ūkvedys, apeidavo mokyklą, apžiūrėdavo, ar tvarkingai sudėtas vaikų apavas, ar malkų, kurias atveždavo iš nuosavo miško, netrūksta.
Pastatė dvi mokyklas
Pirmoji A. Lukausko ant akmenų pamato pakelta mokykla tvėrė neilgai – pats ją nugriovė ir ėmėsi statyti kitą. „Ją dar atsimenu: stovėjo pakeliui į Žutautus, kur mechaninės dirbtuvės. Ten buvo mūsų žemė. Tačiau antroji mokykla veikė dar trumpiau – 1951 m. per šokius kilo gaisras dėl kamino, ir medinis pastatas sudegė. Sovietmečiu ten buvo pastatyta lentpjūvė, atsimenu ją, vėliau pastatė karvides, bet vėtra ir jas nuvertė. Taip baigėsi dviejų mano giminės mokyklų istorija“, – nostalgiškai kalbėjo kretingiškė, pasidžiaugdama, kad Lukauskų giminė – buvę Baublių kaimo ūkininkai šviesuoliai, kurių perduotos idėjos gajos keliose kartose.
Po to mokykla persikėlė į ištremtos Liaudanskių šeimos namus, ir į pirmą klasę 1952 m. Birutė įžengė jau ne į senelio statytas mokyklas. Jos pirmoji mokytoja buvo Valerija Kvaraciejūtė, kaip sužinojo vėliau, iš Vilniaus pabėgusi kartu su motina, vengdama tremties, nes tėvas buvo Lietuvos karininkas.
B. Zenkevičienės žiniomis, Baublių pradžios mokykloje yra dirbę mokytojai: Olė Porutytė, K. Putrius, Majoras, Ona ir Antanas Kasiliauskai, Jurkai, Freitakai ir kiti.
Išsaugojo šeimos relikvijas
B. Zenkevičienės tėvas Stanislovas Lukauskas buvo šaulys, už tai sovietų valdžia jį išvežė į Belomoro kanalo statybas. Buvo vedęs Bronę Norvilaitę iš Vaitelių. „Mama manęs laukėsi, kai išvežė tėvelį. Į Budrius iš lagerio jis grįžo palaužtos sveikatos“, – sakė pašnekovė, šeimoje užaugusi dviese su broliu.
Jos dėdė, tėvo brolis Jonas, irgi sulaukė Stalino represijų – buvo išvežtas į Kuzbaso akmens kasyklas. Kiti šeimos nariai, pašnekovės žodžiais, tremčių išvengė, nes senelis buvo išsikasęs žeminę miške ir kurį laiką su šeima joje slapstėsi.
B. Zenkevičienė rodė įrėmintą pieštą trispalvę, kurią kaip šeimos relikviją išsaugojo ilgus dešimtmečius – nugarinėje paveikslo pusėje įdėtas teismo sprendimas ištremti tėvą kaip politinį kalinį.
Tarp šeimos vertybių – ir mokyklinis skambutis, kuriuo mokytojas P. Jankeliūnas, o vėliau ir kiti mokytojai kviesdavo vaikus į pamokas. Taip pat – prie Lukauskų sodybos koplyčios buvęs pritvirtintas miniatiūrinis indelis švęstam vandeniui laikyti.
„Senelis Velykų rytą iš bažnyčios parnešdavo šventinto vandens ir ugnies – šią uždegdavo medžio kempine ir parnešęs nuolat laikydavo krosnyje. Užpildavo anglimis, o rytą praskleisdavo žėruojančius pelenus ir vėl įkurdavo ugnį, – pasakojo kretingiškė, pamąstydama ir apie senąsias lietuvių tradicijas puoselėti ugnį. – Gal ne šiaip ir aš buvau pavadinta vaidilutės, vėliau kunigaikštienės Birutės vardu – Kretingoje apsigyvenau Birutės gatvėje, o Palangoje mėgstu užkopti į tą legendinį Birutės kalną.“
Gaji švietėjiška tąsa
Laukdama Baublių mokyklos jubiliejaus, B. Zenkevičienė, užauginusi 2 sūnus – Liną ir Rytį, sulaukusi 4 anūkų ir 2 proanūkių, parengė išsamią medžiagą apie abi senąsias gimtojo kaimo mokyklas, taip pat – kruopščiai surašiusi savo giminės istoriją, vis atrasdama savo gentainių gerųjų savybių dabartinėse kartose.
Birutė, pagal įgytą specialybę – ekonomistė, tačiau pagal pomėgius – žolininkė, gerai išmananti žolynų gydomąsias savybes, gebanti valdyti virgules, o per šventes ar kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ erdvėse anksčiau mėgdavusi įsikūnyti į raganos personažą. Ji sakė, kad tai paveldėjusi iš savo močiutės Onos. „Visos jos namų kertės buvo apkaišiotos žolėmis, ji ypač vertino pelyną ir juo gydė daugybę ligų, – prisiminė pašnekovė. – Močiutė taip pat vertino mokslą, žinias: tegaudavo 15 rublių pensijos ir visą išdalindavo anūkams, kad šie nueitų į kiną, o grįžę papasakotų, kaip suprato filmo siužetą.“
Pašnekovės sūnus Rytis Zenkevičius – Lietuvoje žinomas menininkas, kuriantis įstabias skulptūras ir kompozicijas iš metalo. O giminaitis Vilius Liubertas – garsus šalies ekonomistas.
Ji pati taip pat dega noru šviesti: surinkusi vasaroti suvažiuojančius anūkus, sugalvoja jiems išradingas mokymo programas.
—
Baublių mokyklos 100-mečio jubiliejaus minėjimas įvyks spalio 18 dieną: 14 val. – šv. Mišios Baublių koplyčioje, o 14.30 val. – šventinis renginys Jokūbavo A. Stulginskio mokyklos-
daugiafunkcio centro Baublių skyriuje.
