Svarbu matyti visą vaizdą
LŪS Kretingos rajono skyriaus pirmininko Rimanto Pauliko teigimu, maistiniams kviečiams reikia daug saulės, o jos pavasarį buvo minimaliai. Kadangi liepą daug lijo, nėra garantijų, kad baltymai ir kitos maistinės medžiagos iš augalų nebus išplautos. Dėl tos priežasties nemaža dalis žieminių kviečių iš tikrųjų gali būti priskirta ne maistiniams, o pašariniams. „Taigi, nors grūdų kiekis turėtų būti neblogas, kokybė tikrai gali nuvilti“, – akcentavo jis.
Pirmininko nuomone, kur kas geriau atrodo žieminiai rapsai – jeigu pasėliai neišmirko per žiemą, užaugo gražūs. Būtent kviečių ir rapsų Kretingos rajono ūkininkai ir augina daugiausiai. Vis dėlto nemažai klausimų kelia ir praėjusio rudens sėja. Rimanto teigimu, svarbu ne tik tai, kiek ūkininkai planavo pasėti, bet ir kiek iš tikrųjų pavyko pasėti bei kiek pasėlių vėliau išmirko.
Vis sunkiau ūkininkauti dėl brangstančių degalų, trąšų, didėjančių mokesčių ir gausėjančių reikalavimų.
„Purškiame pasėlius, kad apsaugotume juos nuo ligų, tačiau, kiek iš tikrųjų apsaugome, – kas gali pasakyti, kai, remiantis Europos Komisijos sprendimais, dalis veikliųjų medžiagų uždraustos?“ – svarstė pirmininkas. Jo teigimu, griežtėjant cheminių apsaugos priemonių kontrolei ir draudimams, augalus auginti tampa ir rizikingiau, ir brangiau.
„Šiandien labiausiai saugomi vabzdžiai, bitės, o į žemės ūkio realybę dažnai neatsižvelgiama, – nuoskaudą išsakė jis. – Kodėl žydinčius augalus ūkininkams reikia purkšti naktimis? Vis dėlto neteisinga, kad ūkininkai, o ne bitininkai, turi prisitaikyti. Tai tas pats, kaip auginti galvijus, neturint savo pievų“.
Pirmininkas nepalankiai vertino ir Vyriausybės sprendimą didinti akcizą degalams, kurie ir taip vieni brangiausių Europoje. Netenkina ir viešai skelbiami teiginiai apie atpigusias trąšas.
„Vienoje televizijos laidoje girdėjau finansų analitiką sakant, kad trąšų kainos smarkiai nukrito. Norisi paklausti – nuo kurios vietos? Ar nuo antros lentynos – ant trečios?“– ironizavo jis.
Anot pašnekovo, jeigu lygintume 2015–2016 metų grūdų supirkimo ir trąšų kainas, tai trąšos tebėra daug kartų brangesnės. „Gal vieną dieną jos pabrango 20 eurų, kitą atpigo 15 eurų, o jau skelbiama: kainos nukrito. Tačiau reikia matyti visą vaizdą, ne trumpalaikius svyravimus,“ – sakė R. Paulikas.
Sugeria rinkos svyravimus
Kalbėdamas apie gyvulininkystės ūkius, pirmininkas taip pat neslėpė nusivylimo. Esą kartais jam pačiam būna nejauku paklausti, kaip sekasi rajono pieno gamintojams ar mėsinių galvijų augintojams, nes atsakymą žino iš anksto – žmonės susirūpinę, kaip sudurti galą su galu, išlaikyti ūkius.
R. Pauliko pastebėjimu, supirkimo kainos mažėja, tačiau parduotuvių lentynose nei mėsa, nei pieno produktai nepinga.
„Ūkininkai tapo tarsi kempinė, sugerianti visus rinkos svyravimus, – valstybės požiūrį į žemės ūkį kritikavo pašnekovas. – Jie privalo išgyventi, nebankrutuoti, vykdyti įsipareigojimus bankams, ieškoti galimybių padengti paskolas.“
Kelių mokestis – dar viena problema
Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) patvirtino kelių rinkliavos įkainius. Jie įsigalios nuo 2027-ųjų sausio 1-osios – reikės mokėti už kiekvieną mokamais keliais transportu nuvažiuotą kilometrą. Nuo rinkliavos bus atleidžiami greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinės tarnybos automobiliai, vietinio susisiekimo maršrutais važiuojančios transporto priemonės bei specialiai asmenims su negalia pritaikytos transporto priemonės. M1 kategorijos lengvųjų automobilių vairuotojams pokyčių nebus, jiems už kelius mokėti nereikės. Įkainiai bus peržiūrimi kasmet.
Tiesa, kelių rinkliavos už transporto priemonių, naudojamų žemės ūkio produkcijos ir pašarų gamybos bei realizavimo veiklai, taip pat už elektra arba vandeniliu varomas transporto priemones mokestis bus mažesnis 50 proc., o biometanu varomoms transporto priemonėms taikoma 40 proc. lengvata. Pasak R. Pauliko, toks mokestis apskritai būtų suprantamas, jeigu kelių būklė būtų gera, kaip, pavyzdžiui, kokioje Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje ar Danijoje.
„Bet, vien dažnai važiuodamas greitkeliu iš Kretingos į Kauną ar kitur, per metus aš pats sugadinau keturias padangas“, – atviravo R. Paulikas.
Biurokratinės kliūtys
Ir dar – ūkininkai neturi kitos galimybės, kaip tik tais pačiais keliais važiuoti į laukus ir vežti derlių į elevatorius. Pirmininkas pasakojo, kad ir jam kasmet tenka rajono Savivaldybei rašyti prašymus, įrodinėti, jog grūdus į elevatorių įmanoma atgabenti tik Tiekėjų gatve.
„Šiemet irgi rašiau. Naujoji Žemės ūkio skyriaus vedėja Gražina Poškienė situaciją supranta, tačiau, kai prašymai pasiekia rajono Savivaldybės kabinetus, prasideda nieko bendro su kaimu ir žemės ūkiu neturėjusių specialistų klausimai: „O kam ūkininkams toje gatvėje sustoti? Tam skirta aikštelė!“ Galiausiai prašo nurodyti, kuriam laikui ruožuose iki grūdų supirkimo įmonės uždengti draudžiamuosius kelio ženklus, tai yra, nori žinoti, kiek laiko bus gabenamas derlius. O kaip galima atsakyti, kai nežinai, kokie bus orai, kada baigsis javapjūtė, pagaliau, kaip greitai elevatorius grūdus priims?“ – dėstė pašnekovas.
Anot jo, ūkininkai nori vieno – kad būtų sudarytos sąlygos legaliai pristatyti derlių ir kad netektų susimokėti dar ir baudų. „Sunkiasvorės Tiekėjų gatvėje nestovi šiaip sau – ūkininkai veža parduoti savo sunkiai užaugintą derlių“, – sakė R. Paulikas.
Viltys dėl naujojo ministro
Ką tik darbą pradėjus naujam žemės ūkio ministrui Kęstučiui Mažeikai, žemdirbiai tikisi pokyčių.
„Kaskart, pasikeitus ministrams, tokių vilčių atsiranda. Kęstučio Mažeikos mintys apie žemės ūkio valdymą man atrodo teisingos“, – atviravo R. Paulikas. Naujasis žemės ūkio ministras teisingai keliantis ir klausimą, kodėl valstybinė žemė turi būti ne Žemės ūkio, o Aplinkos ministerijos žinioje?
„Tai rodo, kad žmogus supranta, kas yra žemės ūkis, ir kad Lietuva negali būti vien draustinis ar turizmo zona“, – įsitikinęs R. Paulikas.
Tačiau vien žemės ūkio ministro parašo dokumentuose neužtenka – reikia ir kitų ministerijų vadovų pritarimo. Ir tai, pašnekovo manymu, yra problema. Anot jo, saugoti gamtą reikia, bet kartu žmonėms reikia sudaryti sąlygas ir ūkininkauti.
