Buvo sudaryta darbo grupė
Ligi pirmojo beatifikacinės bylos Tribunolo posėdžio, sutelkus pajėgas, buvo nueitas netrumpas pasirengimo kelias. Nuo 2020-ųjų buvo sudaryta Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino, kurio narys ir buvo kunigas J. A. Pabrėža, darbo grupė, koordinuojama pasaulietės pranciškonės Nijolės Raudytės, ilgametės Kretingos vienuolyno bibliotekininkės savanorės. Grupė žmonių kelerius metus akylai dirbo beatifikacijos procesui būtiną paruošiamąjį darbą, tai – muziejininkė Jolanta Klietkutė, teologijos mokslų daktarė iš Kauno Vilija Karaliūnaitė, humanitarinių mokslų daktarė Žavinta Sidabraitė, brolis Saulius Paulius Bytautas.
„Visą tą laiką dirbome išvien – mes, pasauliečiai pranciškonai, kartu su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos broliais. Ypač didelio palaikymo ir įkvepiančio ryžto žengti pirmuosius beatifikacijos proceso link teikė pasaulietis pranciškonas Rimantas Radzevičius ir dvasinis grupės vadovas parapijos klebonas S. P. Bytautas, taip pat – sulaukėme pranciškono vyskupo Lino Vodopjanovo ir pranciškonų provincijolo Evaldo Darulio pritarimo. Prie mūsų pranciškoniškosios šeimos pastangų labai prisidėjo ir visos gražios iniciatyvos, kurias organizavo Kretingos rajono savivaldybės atstovės – Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė ir jos pavaduotoja Asta Pocienė. Visi surėmėme pečius – šiam reikalui mus tarsi suvienijo pats Jurgis Pabrėža“, – kalbėjo Virginija Mickutė, Kretingos pranciškoniškojo jaunimo tarnybos vadovė, buvusi ilgametė Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė, dabar atstovaujanti Lietuvai tarptautinėje pasauliečių pranciškonų taryboje. Ji paskirta kunigo J. A. Pabrėžos beatifikacijos bylos notare.
Tribunolas – pagal Bažnyčios teisę
Paklausta, ką reiškia jai paskirtos notarės pareigos, V. Mickutė atsakė, kad, pagal Bažnyčios numatytą tvarką, beatifikacijos procesui vykdyti sudaromas Tribunolas, kurį sudaro vyskupo delegatas, teisingumo gynėjas ir notaras. Dažniausiai tai būna atitinkamą išsilavinimą turintys kunigai.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacinėje byloje vyskupo delegatu paskirtas Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus, teisingumo gynėju – bažnytinės teisės daktaras kunigas Algis Genutis. „Man pačiai paskirtoji notarės tarnystė šioje beatifikacijos byloje buvo labai netikėta, bet kartu labai brangi, nes galiu prisidėti prie savo ordino brolio šventumo garso. Šis paskyrimas yra didelis pasitikėjimas ir įvertinimas visam Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinui. Nors esu baigusi religijos mokslų bakalauro ir magistro studijas, Tribunolo notaro pareiga yra labiau panaši į sekretoriaus – tvarkingai surašyti žmonių liudijimus, pateikti ir saugoti dokumentus“, – akcentavo V. Mickutė.
Jos žodžiais, pirmasis Dievo tarno J. A. Pabrėžos beatifikacinės bylos Tribunolo posėdis buvo viešas, kituose visuomenė nedalyvaus, tačiau bus informuota apie šios bylos eigą. Pagrindinis šios bylos variklis yra postulatorius, kuriuo paskirtas patirties beatifikacijos procese jau turintis Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris Vitalijus Kodis.
Per pirmąjį Tribunolo posėdį pasaulietis pranciškonas diakonas Nerijus Čapas, apdovanotas oratorystės dovana, išsamiai pristatė šio Dievo tarno gyvenimo ir tarnystės istoriją. „Aš buvau tik balsas, didįjį indėlį, išsamiai surenkant ir pateikiant J. A. Pabrėžos biografiją, bendrai atliko Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino J. A. Pabrėžos darbo grupė“, – patikino N. Čapas.
Dievo tarno A. J. Pabrėžos gyvenimo ir tarnystės istorija
J. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime Lenkimų parapijoje Kretingos apskrityje, Rožės ir Jono Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo septyni vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys. Maldingi tėvai savo gražiais pamokymais ir pavyzdžiu padėjo formuoti kilnią asmenybę. Patys tėvai vaiką išmokė skaityti, rašyti ir, pastebėję sūnaus gabumus, išleido jį mokytis į Kretingos pranciškonų gimnaziją. Apie jo uolumą moksluose liudija tai, kad mokydamasis gimnazijoje buvo pristatytas medaliui už darbštumą gauti.
1792 m. J. Pabrėža įstojo į Vilniaus aukštosios mokyklos Medicinos fakultetą. Anot vyskupo Valančiaus, studijuodamas Vilniuje, jis mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtinių įstatymų, teologijos ir Šventojo Rašto.
Tačiau istorinių įvykių verpetas – Tado Kosciuškos sukilimas – nutraukė jo studijas ir sugrąžino jį į Žemaitiją. Būtent šiuo laikotarpiu subrendo lemtingas apsisprendimas – visą gyvenimą skirti Dievui. J. Pabrėža įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurioje mokydamasis pasižymėjo ne tik pamaldumu – rūpinosi uoliai vykdyti visas klieriko pareigas ir lavintis dorybėse, bet švietė kitus savo pavyzdžiu ir mokslingumu.
1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis klieriką Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Apie du dešimtmečius J. Pabrėža dirbo daugiausia vikaru įvairiose parapijose: Šiluvoje, Raudėnuose (klebonu), Tveruose, Plungėje, ilgiau kunigavo Kartenoje, kur ėjo altaristos pareigas.
Vikaro tarnystė Šiluvoje J. Pabrėžai buvo tarsi intensyvi sielovados mokykla. Atrodo, kad jam pavestas pareigas atliko gerai, nes jau po metų buvo paskirtas Raudėnų parapijos administratoriumi.
Darbų našta, pamokslų sakymas Plungėje ir kitur, ilgas išpažinčių klausymas, įtemptos studijos, ligonių lankymas ir nuolatiniai apsimarinimai palaužė jo sveikatą, todėl dar nesulaukęs nė 40 metų amžiaus kunigas Pabrėža pradėjo rūpintis altarijos įsteigimu.
Visateisiu altarista J. A. Pabrėža tapo Kartenoje, apsigyvenęs savo įkurtoje altarijoje, kur ir tikėjosi baigti savo gyvenimą. Čia ypač rūpinosi savęs tobulinimu, visapusiškos kunigo asmenybės ugdymu ir tikinčiųjų mokymams tikėjimo, doros srityse. Jis aukštai vertino kunigų luomą, dažnai su pasitikėjimu ir nuolankiai meldėsi į Dievo Motiną.
Dar Plungėje J. A. Pabrėža pajuto norą tapti šventu. Nuo vaikystės jį supo pranciškoniškas dvasingumas, tačiau, manydamas, kad tai pagunda, 1802 m., jis net padarė pasiryžimą „pašalinti norą stoti į vienuolyną“. Vis dėlto, giliau apmąstęs savąjį pašaukimą, būdamas 45 metų, 1816 m. gruodžio 8 d. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną ir pradėjo novicijatą. Po metų jis davė įžadus kaip pranciškonas tretininkas ir gavo Ambraziejaus vardą.
Vienuolyne tėvas Ambraziejus uoliai siekė šventumo. Dievo meilės skatinamas, darė pasiryžimus dvasioje susijungti su Dievu, visuomet jaustis Jo akivaizdoje ir turėti gryną intenciją. Tobulybės siekti ir didelius darbus nuveikti jam padėjo nuolatinė savikontrolė, sąžinės sąskaita, rekolekcijos ir dažna išpažintis.
Vienuolyne turėjo nemažai sielovadinių pareigų. Vadovybė jį paskyrė Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju ir kapelionu. Jis dėstė lotynų kalbą ir geografiją, parašė trumpus lotynų kalbos ir visų penkių žemynų fizinės bei politinės geografijos vadovėlius. Su dideliu pomėgiu J. Pabrėža dėstė ir gamtos mokslus – ne tik klasėje, bet ir išvykose į gamtą.
Kitos atsakingos pareigos buvo Kretingos vienuolyno pamokslininko tarnystė. Paskirtas pamokslininku, rūpinosi, kad jo pamokslai, kaip reikalavo šv. Pranciškus, būtų aktualūs ir naudingi žmonėms. Jis kėlė netinkamus anų laikų papročius ir ydas, mokė, kaip juos įveikti. Tėvui Ambraziejui buvo svarbūs ne tik dvasiniai, bet ir visuomeniniai, socialiniai žmogaus gyvenimo aspektai. Savo mokymais ir laiškais jis ragino spręsti laikmečio problemas pagal krikščioniškąsias normas: kvietė žemaičius šeimose, tarpusavyje ir su valdiniais gyventi teisingai, dorai, primindamas, kad Dievas yra visų Tėvas, o žmogaus užduotis – Jį pažinti ir gyventi pagal Jo įsakymus.
Pasiklausyti tėvo Ambraziejaus plaukė minios žmonių iš įvairių parapijų. Vyskupas Motiejaus Valančius veikale „Žemaičių vyskupystė“ rašo, kad žmonės jo, kaip kokio apaštalo, atidžiai klausėsi ir gaudavo išganymui reikalingų malonių. Be to, jis garsėjo kaip išmintingas išpažinčių klausytojas. Labai daug žmonių jį buvo pasirinkę dvasios vadovu.
Būdamas vienuolyne, gavęs viršininkų leidimą, tėvas Ambraziejus ėmėsi gydyti žmones. Kun. Petras Ruškys, kuris gilinosi į jo gyvenimą, rašo, kad „jis turėjo daug žinių medicinos srityje. Turėdamas didelį patyrimą, rūpinosi patarnauti žmonėms ir kūno reikaluose. Sergantiems duodavo patarimus ir juos gydydavo. Daugiausia vaistus gamindavo iš surinktų žolelių“. Tai matyti iš paties tėvo Ambraziejaus testamentinės valios: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursta, bet ir per anksti mirti turi“. Jis nesiūlė brangių, neprieinamų vaistų, o aprašė tai, ką galima rasti pievoje, darže ar miške.
Kunigas J. A. Pabrėža buvo tikras idealistas – ką skelbė, tuo iš tikrųjų gyveno. Pirmiausia į akis krenta jo troškimas vesti žmones Dievo link. Sakydamas pamokslus ir klausydamas išpažinčių, jis gydė žmonių sielas, tačiau didelę savo laiko dalį skyrė ir kūno ligų gydymui.
J. A. Pabrėža mirė 1849 m. spalio 30 d., eidamas 79-uosius metus, po ligonių priėmimo valandų savo celėje. Kretingos vienuolyno tradicija teigia, kad tėvas Ambraziejus nujautė savo mirtį ir mirė klaupte, besimelsdamas prie kryžiaus.
1849 m. lapkričio 3 d., Kretingos vienuolyno gvardijono Silvestro Stanevičiaus rūpesčiu, tėvas Ambraziejus palaidotas Kretingos parapijos kapinėse. Testamente pats kunigas J. A. Pabrėža buvo nurodęs, kad laidotuvės būtų kuklios – tik „su šv. Mišiomis, egzekvijomis ir išmaldomis, be katafalko, be kapelijos, be visokio pertekliaus kaip žvakėse, taip ir vėliavose, ir be kitokio iškilmingumo“.
Po J. Pabrėžos mirties žmonės nuolat ėjo prie jo kapo, meldė užtarimo. Tarpukariu per tėvo Ambraziejaus Pabrėžos užtarimą gautos malonės buvo užrašomos vienuolyno knygoje, o kai kurios svarbesnės publikuotos žurnale „Pranciškonų pasaulis“.
Iš mus pasiekusių patvirtintų rašytinių šaltinių yra žinomi pagijimai iš įvairių ligų – apakimo, epilepsijos, tuberkuliozės, stuburo traumų ir kt. Kretingiškis Ignas Jablonskis paliudijo jauno vyro Jeronimo Lazausko išgijimo nuo tuberkuliozės, kada dar nebuvo veiksmingų vaistų, atvejį. Žmonės iki šiol ateina prie jo kapo pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose ir kasdieniuose rūpesčiuose. Ir šiandien kone kas antras paklaustas praeivis paliudytų girdėjęs apie tėvo Ambraziejaus užtarimu patirtą žmogaus pagijimą.
