Ar jaučiatės pavargę nuo nepaliaujamos negatyvios informacijos?
Antanas NARMONTAS:
– Esu pasipiktinęs, kad per daug žmones gąsdina. Siaubingai, visur, kur benueisi: pas daktarus gąsdina, internete – irgi, per televizorių, radiją vien neigiamos žinios. Aš darbuojuos ir dažniausiai klausausi radijo: respublikinis – gerai, bet kalba per daug moksliškai, ne viską besuprantu, ir vaikai pasako – tėvai, nebemoki gyventi. Nusiraminimą surandu darbe. Esu pensininkas, bet dar dirbu – esu susikūręs sau mėgstamą darbą, o kur dar daržai, šiltnamis.
Petras MENDELIS:
– Mažiau reikia kreipti dėmesio. Manęs nejaudina nei karai, nei politika – mažiau jos reikia klausytis, žiūrėti. Aš turiu rimtesnių savo gyvenimo rūpesčių, va, reiks važiuoti operaciją darytis. Man nerūpi, kas darosi aplinkui.
Zina GIRDŽIŪNIENĖ:
– Aišku pavargom. Labiausiai karo bijome, visur tik apie tai kalba, apie pasiruošimus. Aš nieko specialiai nesiruošiu, gyvename kaip gyvenę, o bus kaip bus... Kaip čia apsisaugosi nuo tos neigiamos informacijos, ji – visur. Reikia kažkaip išmokti neimti giliai į širdį. Aš ieškau pozityvo gamtoje, grožiuosi gegužės žydėjimu, nors vaikščioti tegaliu ribotai.
Virginija SESELSKIENĖ:
– Labai pavargome... Labai jaudina karas Ukrainoje, kokie baisumai ten darosi. Nors patys nematome to karo, betgi kasdien rodo per televizorių. Dabar jau stengiamės nė nebežiūrėti televizoriaus, nes labai bijau. Įsijungiu, kai rodo meilės romanus, kitokias lengvas laidas. Jergau, kaip dabar mes gerai gyvename, bijau net pagalvoti, kad tą gyvenimą galėtų sugriauti okupantai.