Susirinkusius dalyvius bei jų mokytojus sveikinusi Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė neslėpė džiaugsmo renginio atmosfera. Anot jos, būtent vaikai ir jų nuoširdžiai atliekamos dainos sukuria ypatingą jaukumą, kuris moko suaugusius vėl džiaugtis paprastais ir tikrais dalykais. Kretingos švietimo centro vadovė Loreta Jurgutienė pastebėjo simbolinį ryšį tarp gamtos ciklo ir etnokultūros. Jos teigimu, kartu su bundančia gamta atgyja ir mūsų tautinės šaknys – žemaitiška šnekta bei dainos. Vadovė kiekvienam dalyviui linkėjo išsinešti po dalelę tos skambios pavasariškos šilumos, kurią galima jausti stebint scenoje dainuojančius vaikus. Festivalio esmę gražiai apibendrino Kretingos rajono savivaldybės Švietimo centro specialistė Lina Jedenkuvienė. Ji pabrėžė, kad pavadinimas „Iš močiutės skrynios“ turbūt pasirinktas neatsitiktinai – būtent joje vaikai randa pačius vertingiausius lobius: savo krašto dainas ir savitą žemaitišką šnektą. Per šią patirtį mažieji ne tik dainuoja, bet ir pažįsta savo krašto papročius bei tradicijas, kurios tampa jų tapatybės dalimi.
Festivalį vedė ir šventinę nuotaiką kūrė charizmatiškos vedėjos – močiutė ir katinėlis Micė (mokytojos Sigita Lubienė ir Rita Abrutienė). Renginį jautriai pradėjo pati močiutė, atlikusi skambią žemaitišką dainą „Sosoka kokotis lėzda lėipelie“. Kadangi šventė sutapo su Žemės diena, visos dainos buvo skirtos gamtai: augalams, gyvūnams ir visai mus supančiai aplinkai, kurią turime saugoti. Tačiau devintasis festivalis atnešė ir netikėtumų – katinėlis Micė sumanė išsikepti zefyrų ir močiutės troboje susikūrė laužą! Į pagalbą atskubėję ugniagesiai mažiesiems ir katinėliui priminė svarbias taisykles: kaip saugiai elgtis su ugnimi ir kur galima kurti laužus.
Po pamokomų akimirkų prasidėjo tikras linksmybių sūkurys. Vaikų pasirodymus lydėjo žaismingi dainų pristatymai, mįslės bei smagus žaidimas šaukštu. Festivalio pabaigoje visus išjudino ir trankias dainas dovanojo svečiai – Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vyrų ansamblis „Vo kon saka“. Skambant jų atliekamoms dainoms, tiek vaikai, tiek jų mokytojai sukosi bendruose rateliuose. Renginį vainikavo visus dalyvius suvienijusi bendra daina „Uždainouk“, tapusi gražiu draugystės ir bendrystės simboliu.
Užbaigdama šventę, dėkodama dalyviams, festivalį organizavusio lopšelio-darželio direktorė Zita Domarkienė neslėpė pasididžiavimo: „Galime tik pasidžiaugti, kad kol bus vaikų, dainuojančių žemaitiškai, kol bus mokytojų, kurie augins vaikus su lietuviška, žemaitiška daina, mūsų Lietuva tikrai gyvuos ir skambės.“
Straipsnį parengė priešmokyklinio ugdymo mokytoja Neringa Mikaločienė
