Parodoje Palangoje – garsios menininkės fotografijos ir piešiniai

Nusilenkė senajam Vilniui

Pristatant parodą, dalyvavo ir pati menininkė, kurią supo iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę jos draugai ir bičiuliai. Kai kurie jų A. Jacovskytės nuotraukose, pateiktuose cikluose „Vilniaus veidai 1964–1993“ ir „Vilniaus veidai + 1990–2023“, atpažino ir save jaunystėje. Šiuose fotografijų cikluose ir atsispindėti veidai bei charakteringi sostinės senamiesčio vaizdai nuo pat autorės jaunystės – fiksuoti dar sovietmečiu ir ligi šių dienų. Prie vienos fotografijų save jaunystėje atpažinęs ir prisistatęs kaip iš Izraelio į Lietuvą grįžęs Markas de Saint Lazar teigė su Šura (A. Jacovskyte, – aut. pastaba) pažįstami nuo senų laikų, kai tyrinėdavo nepažintas Vilniaus senamiesčio gatves, jo užkaborius.

Labai įdomu tai, kad tarp šių fotografijų atskirai eksponuojami kadrai, kuriuose menininkė įamžino skulptorių Antaną Mončį: „Fotografavau viešėdama jo namuose Paryžiuje 1990-aisiais. Būdavo tokia tradicija – atvykus į svečią šalį, pasiskambinti jose įsikūrusiems lietuvių menininkams.

Mončys buvo labai kuklus, matėsi, kad drovisi pozuoti, ir aš negalėjau to peržengti. Kai būdavo nusisukęs, sekdavosi geriau, galėdavau ir tinkamą ryškumą nusistatyti“, – neslėpė menininkė. Beje, šias fotografijas ji ir paliks Antano Mončio meno muziejui kaip dovaną.

 

Kostiumai – garsių teatrų scenoms

Kita dalis parodos – A. Jacovskytės piešiniai, sukurti be išankstinio menininkės nusistatymo, kad bus skirti parodai. Piešiniai gimę spontaniškai, kartais ant popieriaus skiautės ar laikraščio, sakytum, susimąsčius prie kavos puodelio, ar poilsio pertraukėlę tarp kūrybos scenai. Piešiniuose vaizduojamos charakteringos figūros tarsi nusileidusios iš menininkės kuriamų kostiumų spektakliams personažų.

„Vilnius, kuriam jaučiu didelius sentimentus nuo jaunystės, kai mokiausi Dailės institute, atvyko į Palangą. Bet nesinorėjo, kad parodoje būtų vien fotografijos, nes jos tėra tik dalis mano kūrybos, todėl parodos kuratorius Karolis Gužas sumąstė, kad reikia į dienos šviesą iš aplankų ištraukti ir mano piešinius“, – kalbėjo A. Jacovskytė – ryški menininkė, tačiau itin kukli mažakalbė asmenybė.

Parodą papildo vaizdo medžiaga iš A. Jacovskytės vienos svarbiausių kūrybos sričių – kostiumų, sukurtų scenai ir kino ekranams. Tarp scenografijos ir kostiumų, sukurtų Nacionalinio dramos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatruose, Varšuvos teatre „Studio“, Panevėžio Juozo Miltinio ir Šiaulių dramos teatruose, A. Jacovskytė apipavidalino scenas ir sukūrė kostiumus pastatymams ir Klaipėdoje: dramos teatre O. Koršunovo režisuotam Tadeušo Slobodzianeko „Mūsų klasė“ bei muzikiniame teatre Stanislovo Domarko sukurtam Franz Lehar „Linksmoji našlė“.

Pasidžiaugė dovana muziejui

Antano Mončio meno muziejaus vadovė Loreta Turauskaitė sakė, kad apie A. Jacovskytės parodą mąstė ir anksčiau, bet ji vis buvo atidedama. „Vienądien paskambino K. Gužas ir paklausė: ar nesutiktumėte priimti A. Jacovskytės parodos. Kaip gi galėtume nesutikti, jeigu apie ją svajojome“, – į parodos atidarymą gausiai susirinkusiai publikai pasakojo vadovė.

Ji paminėjo, kad su menininke A. Jacovskyte iš arčiau susipažinti teko dar 2017 m., kai Antano Mončio muziejuje buvo surengta kolektyvinė tarptautinė Baltijos ir Skandinavijos šalių menininkų paroda. „Dėkoju visiems, kurie prisidėjote organizuojat šią parodą, tai – tarsi pasivaikščiojimas po sentimentalųjį Vilnių, kurio jau nebėra, o ir daugumos fiksuotų žmonių jau nebepamatysi. Šia paroda Aleksandra tarsi pakvietė mus pasivaikščioti ir po jos gyvenimo dalį“, – akcentavo L. Turauskaitė, pasidžiaugusi, kad muziejus pasipildys ir A. Jacovskytės dovana – fotografijomis su įamžintu A. Mončiu.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas