Iš viso Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje parodyta per 100 filmų, kurie buvo suskirstyti į nacionalines ir tarptautines konkursines bei specialiąsias programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose parodyti filmai buvo premjeriniai ir varžėsi dėl festivalio „GrandPrix“.
– Melita, papasakokite apie save – kur mokėtės, augote, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir kaip Jūs ją apibūdintumėte. Kokios Jūsų vertybės?
– Užaugau trijų vaikų šeimoje, Palangoje. Nors pati iki galo nesuprantu, bet manau, kad gyvenimas pajūryje turėjo didelės įtakos mano gyvenime. Nors nuo mažens buvau labiau tiksliukė, dabar suprantu, kad visada šalia atsirasdavo žmonių, kurie tarsi palaikė kažkokią kūrybinę ugnelę, nors pati dar nežinojau, kad ją turiu. Šalia buvo vyresnė sesė, kuri rašydavo eilėraščius, vadinasi, reikia ir man, bibliotekininkė, kuri niekad nepykdavo, kad vėluoju grąžinti knygas, geriausia draugė šokėja, su kuria kurdavome klasės pasirodymus, Palangos senojoje gimnazijoje – lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė, su kuria rengdavomės įvairiems konkursams. Prisiminiau savo pirmą sukurtą „filmą“ – jis buvo skirtas vidurinės mokyklos informatikos mokytojo Osvaldo Valiuko inicijuotam konkursui prieš patyčias. Atrodo, kad čia, pajūryje, kūryba į gyvenimą įsipina taip natūraliai, kad ilgą laiką net nesupratau, kad tai kažkas ypatingo – juk visi čia mato, galvoja, rašo, kuria ir panašiai.
– Kas pastūmėjo studijuoti režisūrą – vaikystės svajonė, tvirtas žinojimas, kuo norite tapti, ar aplinkinių, galbūt šeimos pastebėjimai, nuomonė, patarimai. Studijos patinka?
– Kadangi paauglystėje save labiau mačiau kaip tiksliukę, tad noras studijuoti režisūrą atsirado labai pamažu. Šeima turbūt irgi nustebo, kai suprato, kokie mano planai, bet niekada nejaučiau spaudimo daryti to, kas man nepatinka. Turbūt kertinis momentas buvo, kai devintoje klasėje į mūsų mokyklą atvažiavo kino kūrėjai Andrius Blaževičius ir Marat Hayk Sargsyan vesti kelių dienų dokumentinio kino dirbtuvių. Tada pirmą kartą sužinojau, kad yra tokia Muzikos ir teatro akademija, bet jokių rimtų planų sieti savo gyvenimo su kinu dar tikrai neturėjau. Pamenu vieną išvyką su klase į studijų mugę. Mano geriausia draugė bėga į pranešimą su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atstovais, nes nori daugiau sužinoti apie šokių studijas. Aš atsisėdu ant sėdmaišio pagrukšnoti kavutės, nes tingiu – man neaktualu. Į mane atsisuka viena klasės draugo mama ir sako: „O tu ko neini? Neplanuoji studijuot režisūros?“ Aš nesuprantu, kodėl ji taip pagalvojo. Ji tik gūžteli ir pasako, kad matė mūsų klasės kurtus filmukus mokyklos šventėms. Sako, kad patiko. Aš pajuntu norą atsistot nuo sėdmaišio ir nubėgu į tą pranešimą. Per jį visi gąsdina, kad čia studijuodama neturėsiu jokio asmeninio gyvenimo, o mano galvoje pagaliau susiformuoja mintis, kad reikia bandyti. Jeigu nepavyktų, tai ir nelemta…
Kino režisūros studijos – be galo vertingos. Ne tik dėl to, kad dėsto šiuo metu aktyviai kuriantys ir jaunam žmogui atviri dėstytojai. Čia taip pat sutinku daugybę bendraminčių, bendraamžių, su kuriais norėčiau kurti ir ateityje. Ir, nors kartais pasijuokiame, kad režisūros studijos neišmoko konkretaus amato, jaučiu, kad jos išmoko kažko dar daugiau, kažko bendražmogiško.
– Kaip patekote į festivalio programą, kokio įvertinimo ir atsiliepimų sulaukėte po filmo premjeros?
– Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – turbūt reikšmingiausias įvykis trumpo kino kūrėjams. Jis vienintelis Lietuvoje turi „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją, tad įprasta, kad kiekvienais metais čia pasirodo ir studentų darbų. Filmą šiemet išsiuntėme ir mes. Labai džiaugiamės, kad festivalio programos sudarytojai rado jam vietos nacionalinių premjerų dešimtuke.
Lietuvių kūrėjai pateikia Lietuvoje dar nerodytus filmus, iš jų dešimt atrenka programos sudarytojai ir šie dešimt varžosi dėl geriausio trumpametražio filmo titulo Nacionalinėje konkursinėje programoje. Prieš šį festivalį filmo pasaulinė premjera įvyko lapkričio mėnesį Tarptautiniame Winterthur trumpametražių filmų festivalyje – didžiausiame Šveicarijos trumpo metro kino festivalyje, turinčiame „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją. Po filmo parodymo dažnai sunku suprasti, ką iš tiesų galvoja žiūrovai. Man atrodo, reikšmingiausia yra ne tai, filmas patiko ar nepatiko, bet ar jis skatina pokalbį. Po mūsų filmo nacionalinės premjeros teko girdėti vieną pokalbį, kuris gan greitai nukrypo į aistringą diskusiją apie realaus gyvenimo pavyzdžius, iliustruojančius, kaip mes reaguojame į seksualinio smurto atvejus. Norėčiau, kad tokių nukrypimų būtų kuo daugiau.
– Kas inspiravo pasirinkti Linos Simutytės kūrinį filmui kurti, kuo jis Jus, kaip filmo režisierę, patraukė? Ar iškart, susipažinusi su kūriniu, pamatėte pirminę būsimo filmo viziją, raišką?
– Šiuo metu studijuoju ketvirtame kino režisūros kurse Nacionalinėje kino mokykloje. Trečiame kurse studentai tradiciškai turi užduotį sukurti trumpo metro filmą – ekranizaciją. Tad visą vasarą praleidau ieškodama tam tinkamo literatūros kūrinio. Linos Simutytės kūryba man apskritai išsiskiria gebėjimu nukelti į labai ryškų veikėjų pasaulį, priversti užuosti kvapą ir skonį. Būtent novelė „Akmeninės žuvys“, kuri dabar tapo jos romano „Raudonasis albumas“ dalis, man pasirodė ypač artima ir atpažįstama, nors aprašomais ankstyvaisiais 2000-aisiais turbūt dar net nėjau į darželį. Kūrinyje dalis veiksmo vyksta apleistame pastate, kuris man iš karto priminė mano pačios kiemo gale daug metų stūksojusį apleistos reabilitacinės ligoninės pastatą ir jame esančius keistus kambarius arba „Lino“ baseiną. Turbūt skaitydama šį kūrinį pirmiausia mintyse ir pamačiau ten vykstančių scenų vaizdinius.
– Tad pristatykite pagrindinę savo filmo mintį.
– Man šis filmas yra apie pirmą jaunos merginos susidūrimą su jausmu, kad jos kūnas nepriklauso jai pačiai. Šiuo filmu norėjau nagrinėti, kaip mūsų seksualumo suvokimui įtakos turi aplinka. Kodėl pirmos seksualinės patirtys būna skaudžios, kodėl mes apie tai nekalbame? Kas yra sutikimas intymiems santykiams ir kur yra jo ribos?
– Kaip vyko filmo kūrybos procesas, kas tapo Jūsų filmo aktoriais. Ar turite priekaištų sau, kaip režisierei, jau po galutinio rezultato?
– Pagrindinė filmo kūrybinė komanda buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) nacionalinės kino mokyklos studentai – operatorė Ieva Jaruševičiūte, montažo režisierius Tumas Šatūnas, garso režisierius Joris Elenbergas, prodiuserė Gustė Girdvainytė. Bet prie mūsų filmų visada dirba ir būrys žmonių ne iš akademijos, pavyzdžiui kompozitorius Evaldas Alekna, aktoriai Aistė Rocevičiūtė, Gabrielė Baubaitė, Rokas Pijus Misiūnas, Joris Zaliauskas. Gabrielė šiuo metu – paskutiniame LMTA vaidybos bakalauro kurse, Aistė baigė akademiją praėjusiais metais, buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui už vaidmenis spektaklyje „Savižudybės anatomija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Rokas ir Joris yra akademijos alumnai, vaidina Juozo Miltinio dramos teatre.
Priekaištų sau po filmo peržiūros visada yra. Tačiau iš kino mokausi ne tik nebausti savęs už klaidas, bet jų ieškoti, iš visų pusių apžiūrėti ir atrasti būdą, kaip jas panaudoti. Būtų keista parašyti scenarijų ir jį nufilmuoti būtent taip, kaip jį parašei. Man norisi susitikti su aktoriais, pasakyti ne tą eilutę, užkliūti, nusijuokti ir tą netikėtumą išnaudoti. Su montažo režisieriumi sumontuoti du kadrus, kurie šiaip jau neturėtų būti montuojami, su operatore nueiti į visiškai netinkamą lokaciją filmuoti ir galvoti, o ką darytume, jei reikėtų istoriją pasakoti čia. Esu girdėjusi tokį pasakymą: jeigu sukūrei filmą, kuriame tau pačiam viskas tiko ir patiko, vadinasi, daugiau filmų gali nebekurti. O kurti juk norisi.
– Kokie Jūsų nauji kūrybiniai sumanymai?
– Šiuo metu kuriu baigiamąjį bakalauro filmą. Tai trumpametražis filmas – absurdo drama, sekanti, kai po mokytojų tarybos susirinkimo mokykloje pasklinda gandai apie gimnazistės ir mokytojo romaną. Šiuo filmu noriu kalbėti apie atsakomybę, kaip lengvai jos kratomės būdami grupėje, kokią kalbą naudojame bandydami nuslėpti tai, kas mums nepatogu. Man šiuo metu tai labai jautrios temos.
– Kokią matote savo, kaip režisierės, ateitį? Ką apskritai jaučiate, kai režisuojate, kai galite tarsi „tvarkyti“ žmonių likimus, apie kuriuos papasakojate žiūrovui?
– Tiesiog tikiuosi, kad po akademijos dar atsiras galimybių kurti filmus. Suprantu, kad tai yra didžiulė privilegija, kuria galima užsiimti tik saugioje, laisvoje šalyje, kurioje egzistuoja sąmoningas politikų požiūris į kultūros sektorių svarbą. Man režisūra yra ne tiek galimybė „tvarkyti“ likimus, kiek pokalbis su žiūrovais, abipusė refleksija apie aplinką, kurioje gyvename. Režisuodama turbūt labiausiai siekiu iškelti į paviršių pilkąsias zonas, klausimus, į kuriuos pati neturiu aiškaus atsakymo.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
