Nusikalstamų veikų mažėja
Nepilnamečių daromų nusikalstamų veikų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja, tačiau iššūkių vis dar netrūksta. Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus patarėja Revita Janavičiūtė akcentavo, kad situacija kinta, bet reikalauja nuoseklaus dėmesio ir kompleksinių sprendimų.
Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2026 m. sausio–vasario mėnesiais Lietuvoje nustatytas 91 nepilnametis, įtariamas nusikalstamų veikų padarymu – tai ketvirtadaliu mažiau negu tuo pačiu laikotarpiu pernai, kai tokių buvo 122. Mažėjimo tendencija fiksuojama ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato teritorijoje, į kurią patenka ir Kretingos rajonas.
Pasak R. Janavičiūtės, dažniausiai nepilnamečiai įtariami vagystėmis, fizinio skausmo sukėlimu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu. „Dalis nusikalstamų veikų buvo susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir viešosios tvarkos pažeidimu“, – vardijo policijos atstovė.
Vertinant ilgesnį laikotarpį – nuo 2015 m. – tokių nusikalstamų veikų gerokai sumažėjo, nors nuo 2021-ųjų pastebimas nedidelis augimas. Didžiąją dalį įtariamųjų sudaro vyresni paaugliai – 2025 m. nustatyti 696 nepilnamečiai nuo 16 iki 17 metų ir 130 – 14–15 metų amžiaus. Baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje tam tikrais atvejais taikoma nuo 14 metų, už daugumą nusikalstamų veikų – nuo 16 metų.
Nepilnamečių, kurie nusikalstamas veikas atlieka pakartotinai, fiksuojama nedaug. 2025 m. tokių buvo 11, 2024 m. – 5. „Atsižvelgiant į jauną amžių, nėra pakankamų duomenų, leidžiančių teigti, kad tokie vaikai vykdo nusikalstamas veikas tendencingai“, – atkreipė dėmesį R. Janavičiūtė.
Policijos vertinimu, nepilnamečių nusikalstamumą lemia daugybė veiksnių: socialinė aplinka, užimtumo stoka, neigiama bendraamžių įtaka, nusikalstamo elgesio normalizavimas, patyčios, smurtas, šeima. Ne mažiau svarbus ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, skaitmeninėje erdvėje plintantis žalingas turinys. Kaip teigiama, visa tai „formuoja nepalankią socialinę ir psichologinę aplinką, didinančią nepilnamečių įsitraukimo į nusikalstamą elgesį riziką.“
Siekdama mažinti šias riziką, policija taiko kompleksines prevencijos priemones – nuo švietėjiškų veiklų mokyklose iki individualios pagalbos rizikos grupėms. Bendruomenės pareigūnai organizuoja paskaitas moksleiviams, jų tėvams ir pedagogams, vertina mokyklų saugumo situaciją, teikia rekomendacijas. Taip pat įgyvendinamos iniciatyvos, skatinančios jaunimo užimtumą, ir viešinamos socialinės kampanijos.
Didelis dėmesys skiriamas ir bendradarbiavimui su mokyklomis, savivaldybėmis, vaiko teisių apsaugos institucijomis. Anot policijos atstovės, svarbiausia – laiku atpažinti riziką ir koordinuotai suteikti pagalbą. „Efektyviausias yra nuoseklus, nuolatinis ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kai informacija tarp institucijų perduodama laiku, o pagalba nepilnamečiui teikiama koordinuotai“, – akcentavo R. Janavičiūtė.
Tikslas – padėti jaunuoliui
„Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje grindžiama ne vien bausme, bet ir auklėjimu, pagalba“, – tikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė. Anot jos, galiojanti teisinė sistema siekia ne tik įvertinti padarytą veiką, bet ir padėti jaunuoliui keisti elgesį.
Nepilnamečių atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kurio XI skyriuje nustatyti šios atsakomybės ypatumai. Taip pat taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, įtvirtinantis vaiko interesų apsaugą.
Pagal įstatymus, bendroji baudžiamosios atsakomybės riba yra 16 metų, o nuo 14 metų nepilnamečiai atsako tik už tam tikras sunkesnes nusikalstamas veikas, tokias, kaip nužudymas, plėšimas ar vagystė. Jaunesni negu 14 metų asmenys baudžiamąja tvarka neatsako. Generalinės prokuratūros atstovė akcentavo, kad atsakomybė taikoma įvertinus jaunuolio amžių, brandą ir ugdymo poreikius, o tam tikrais atvejais nepilnamečiams taikomos nuostatos gali būti pritaikytos ir 18–21 metų asmenims.
Sprendžiant dėl atsakomybės, vadovaujamasi esminiais principais – pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus, siekiama auklėjamojo poveikio, laikomasi proporcingumo ir individualizavimo. Kaip tikino E. Martinonienė, baudžiamoji atsakomybė laikoma kraštutine priemone: „Ji taikoma tik tada, kai kitos priemonės nepakankamos.“
Dėl šios priežasties praktikoje dažnai taikomos ne bausmės, o auklėjamojo poveikio priemonės. Tai gali būti įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas, nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai, elgesio apribojimai ar perdavimas tėvų priežiūrai. Šios priemonės gali būti derinamos tarpusavyje, o elgesio apribojimai konkretinami individualiais įpareigojimais, pavyzdžiui, lankyti mokyklą ar dalyvauti socialinių įgūdžių ugdymo programose.
Lyginant su pilnamečių atsakomybe, nepilnamečių atvejais daug didesnis dėmesys skiriamas individualiai situacijai. Įstatymai numato ribotą laisvės atėmimo bausmės taikymą, taip pat galimybę atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, skiriant auklėjamojo poveikio priemones.
Prokuratūros atstovė teigė, kad nepilnamečių bylos išsiskiria tuo, kad jose vertinama ne tik pati nusikalstama veika, bet ir jaunuolio asmenybė, jo branda ir socialinė aplinka. „Siekiama parinkti tokias priemones, kurios efektyviausiai prisidėtų prie nepilnamečio elgesio keitimo“, – sakė ji.
Praktikoje tokios bylos yra sudėtingesnės – neretai prireikia psichologų ar vaiko teisių specialistų išvadų, vertinama šeimos aplinka, o procesas vykdomas laikantis papildomų nepilnamečių apsaugos reikalavimų.
Todėl, pasak E. Martinonienės, sprendžiant nepilnamečių bylas vadovaujamasi ne tik atsakomybės neišvengiamumo principu, bet ir svarbiu tikslu – užkirsti kelią pakartotiniam nusikalstamumui ir padėti jaunuoliui sėkmingai integruotis į visuomenę.
Nesudaro prielaidos nebaudžiamumui
Advokatė Laura Sereckė, vertindama nepilnamečių atsakomybės sistemą Lietuvoje, atkreipė dėmesį, kad pagrindinė problema slypi ne pačiame teisiniame reglamentavime, o jo įgyvendinime praktikoje. Pasak jos, siekiant mažinti nepilnamečių daromų pažeidimų skaičių, svarbiausia užtikrinti, kad atsakomybė būtų neišvengiama ir realiai vykdoma: „Ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas realiai atgraso nuo teisės pažeidimų darymo.“
Kalbėdama apie dažnai viešojoje erdvėje keliamą „nebaudžiamumo“ klausimą, L. Sereckė nemano, kad dabartinė sistema sudaro tam prielaidas. Anot jos, net ir tais atvejais, kai nepilnamečiai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, jiems vis tiek taikomos įstatyme numatytos auklėjamojo poveikio priemonės. „Jomis siekiama tiek sudrausminti, tiek „pataisyti“ nusikalstamą veiką padariusį nepilnametį, kad jis ateityje nebenusikalstų“, – paaiškino ji.
Advokatės vertinimu, nepilnamečių nusikalstamą elgesį pirmiausia lemia ne teisėsaugos reakcijos trūkumai, o socialinės, šeimos ir švietimo spragos. Anot L. Sereckės, praktikoje dažnai pastebima moralinių vertybių stoka tarp jaunų žmonių: „Būtent vertybinis pagrindas turi itin didelę reikšmę žmogaus elgesiui, pavyzdžiui, vidinis suvokimas, kad negalima pasisavinti svetimo daikto, gali būti stipresnis atgrasymo veiksnys negu gresianti griežta bausmė.“
Vertindama visuomenėje kartais vyraujančią nuomonę apie nepilnamečių „nebaudžiamumą“, L. Sereckė laikosi pozicijos, kad tai labiau susiformavęs įspūdis negu reali problema. Jos teigimu, dalis visuomenės vis dar linkusi manyti, kad tik griežta bausmė yra „tikras“ nubaudimas, nors iš tiesų egzistuoja ir kitos, ne mažiau reikšmingos poveikio priemonės.
Advokatės manymu, siekiant mažinti nepilnamečių nusikalstamumą, didžiausią dėmesį reikėtų skirti jaunimo švietimui, ypač moralinėms vertybėms formuoti, stiprinti.
Negali likti be pasekmių
Teisingumo viceministras Martynas Dobrovolskis „Pajūrio naujienoms“ tvirtino, kad jaunam žmogui ypač svarbu sudaryti sąlygas mokytis, socializuotis ir formuotis kaip visavertei asmenybei, todėl vien griežtesnės bausmės problemos neišsprendžia: „Griežtinant bausmes dažnai pasiekiamas priešingas rezultatas – jaunuolis dar labiau izoliuojamas, jam apribojamos galimybės mokytis, tobulėti ir integruotis į visuomenę“. Dėl to gali būti užkertamas kelias jam tapti visaverčiu ir atsakingu visuomenės nariu.
Nusikalstamos veikos negali likti be pasekmių – atsakomybė yra būtina teisingumo sistemos dalis. Vis dėlto, pasak M. Dobrovolskio, itin svarbu, kad ji būtų orientuota ne tik į bausmę, bet ir į asmens elgesio pokytį, reintegraciją. Efektyvesniu keliu laikomas probacijos taikymas, darbas su specialistais, psichologais ir socialiniais darbuotojais, pagalbos suteikimas, atsakomybės jausmo ugdymas.
Viceministras akcentavo, kad tik kryptinga pagalba, švietimas ir socialinė integracija leidžia pasiekti ilgalaikių rezultatų – ne tik mažinti pakartotinių nusikaltimų riziką, bet ir padėti jaunam žmogui rasti savo vietą visuomenėje.
Vertindamas dabartinį teisinį reguliavimą, M. Dobrovolskis teigė, kad nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje yra tinkamai subalansuota, užtikrina, kad griežčiausios priemonės būtų taikomos tik išimtiniais atvejais, kai kitomis priemonėmis neįmanoma užkirsti kelio teisės pažeidimams, skatinant teigiamą nepilnamečių elgesį, taikant socialines ir švietimo priemones.
Anot viceministro, nepilnamečių įtraukimas į baudžiamąją sistemą turėtų būti kraštutinė priemonė. „Jų įtraukimas į baudžiamąją sistemą dažniau padaro didesnę žalą negu socialinių įgūdžių, papildomų švietimo programų taikymas“, – akcentavo M. Dobrovolskis.
Dėl šios priežasties Teisingumo ministerija šiuo metu nemato poreikio griežtinti ar kitaip keisti baudžiamosios politikos nepilnamečių atžvilgiu. Kaip patvirtino M. Dobrovolskis, šiuo metu jokie teisės aktų pakeitimai, susiję su nepilnamečių atsakomybe, nėra planuojami.
