Pranciškonai TAU

Sekmadienio Evangelija: „Jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti“

Iš Evangelijos pagal Matą (27, 15-26): 

Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau.“

Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

Pasirinkimas, kurį Pilotas pasiūlo miniai, siejamas su papročiu Perėjimo šventės proga išleisti iš kalėjimo vieną kalinį, kurį turi pasirinkti minia. Pirmajame mūsų eros amžiuje Barabas buvo populiarus aramėjiškas vardas, reiškiantis „sūnus tėvo“ (sudurtinis iš „bar“ ir „abbā“). Taip Evangelijos tekste slypi ir teologinė mintis: pasižymėjęs nusidėjėlis Barabas (tėvo sūnus) paleidžiamas, o vienatinis Tėvo Sūnus atiduodamas nukryžiuoti, kad tas pirmasis išties taptų Tėvo sūnumi. 

„Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, Dievas atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 13-14). Vadinasi, paskutiniame šios Evangelijos sakinyje – „Jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti“ – mes galime vietoj žodžio „Barabą“ įrašyti savo vardą.

Įžengiame į Didžiąją Velykų savaitę

Šis sekmadienis, kuriuo minimas iškilmingas Kristaus žengimas į Jeruzalę, yra vadinamas Verbų, arba Palmių, sekmadieniu. Juo prasideda Didžioji savaitė – taip vadinama todėl, kad jos metu minimi didžiausi katalikų tikėjimo slėpiniai. Kuo svarbi kiekviena Didžiojo Tridienio diena?

Didysis ketvirtadienis yra diena, kai visose vyskupijų katedrose švenčiamos taip vadinamos Krizmos Mišios, kuriose dalyvauja vyskupas ir visi kunigai bei yra šventinami aliejai, vėliau naudojami Krikšto, Sutvirtinimo ir Ligonių patepimo sakramentuose. Vakaro liturgijoje minima Paskutinė vakarienė, kurios metu Jėzus įsteigė Eucharistiją (šv. Mišias) ir kunigystę. Prisimenant, kaip pats Kristus plovė kojas savo apaštalams, dar ir šiandien kai kuriose bažnyčiose kunigai simboliškai plauna kojas žmonėms. Pagal seną lietuvių tradiciją, po vakarinių pamaldų bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai – tai susikaupimui prieš Kristaus kančią skirta tyla. Švenčiausiasis sakramentas po pamaldų yra pernešamas į specialų altorių, prie kurio žmonės pasilieka maldai.

Didysis penktadienis – vienintelė diena per metus, kai nė vienoje pasaulio bažnyčioje nėra aukojamos šv. Mišios. Vakare vyksta paprastos, bet savo simbolika iškalbingos Kristaus kančios pamaldos. Jų pradžioje kunigas gulasi ant žemės prieš kryžių, paskui skaitoma visa Kristaus kančios istorija, o galiausiai – ypatingai pagerbiamas kryžius. Lietuvoje kryžiai tradiciškai apgaubiami rimtį ir gedulą reiškiančiu violetiniu šydu. Didįjį penktadienį kryžius atidengiamas ne kaip mirties, bet kaip išganymo ir meilės simbolis. Tradiciškai bažnyčiose yra statomas Kristaus kapas, į kurį po vakarinių pamaldų pernešamas Švenčiausiasis sakramentas ir prie kurio žmonės ateina melstis.

Didysis šeštadienis – vidinės dvasinės tylos diena. Velyknakčio pamaldos prasideda nusileidus saulei, o visa liturgija yra labai iškalbinga ir išraiškinga. Šventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė – Kristaus įvaizdis. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, primenantis visą žmonijos išganymo istoriją, ir skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamento. Velykų naktį bažnyčioje vėl nuskamba „Aleliuja“, sugaudžia vargonai ir suskamba varpai, savo išoriniu triukšmu budindami žmones iš susikaustymo ir liūdesio. Velyknaktį krikštijami suaugę žmonės, o visi pakrikštytieji atnaujina savo Krikšto pažadus, įsipareigodami gyventi su Dievu ir vienydamiesi su prisikėlusiu Jėzumi.

Velykų sekmadienį tradiciškai aplink bažnyčią einama procesija. Šis iškalbingas ėjimas simbolizuoja Prisikėlimo žinią, kurią tikintiesiems liudija tuščias kapas. Taip Velyknakčio liturgijoje patirtas Kristaus prisikėlimas išnešamas į kasdienį žmonių gyvenimą.

Didžiosios savaitės pamaldų tvarka 

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje:

Verbų sekmadienį, kovo 29 d., 8 val. šv. Mišios, 10 val. Verbų procesija iš miesto centro (nuo J. K. Chodkevičiaus paminklo) į bažnyčią ir Votyvos šv. Mišios, 12.30 val. Sumos šv. Mišios.

Didįjį ketvirtadienį, balandžio 2 d., 18 val  Paskutinės vakarienės šv. Mišios.

Didįjį penktadienį, balandžio 3 d., 14 val. Žemaičių Kalvarijos kalnai bažnyčioje, 15 val. Kryžiaus kelias miesto gatvėmis iš Šv. Klaros seserų vienuolyno (Mėguvos g. 34) į bažnyčią. 18 val. Kristaus kančios pamaldos.

Didįjį šeštadienį, balandžio 4 d., 21 val. Velykų vigilija – Velyknakčio pamaldos.

Šv. Velykų sekmadienį, balandžio 5 d., 7 val. Procesija ir Tuščio kapo atradimo šv. Mišios, 10.30 val. ir 12.30 val. šv. Mišios.

Antrąją šv. Velykų dieną, balandžio 6 d. šv. Mišios vyks 8 val., 10.30 val. ir 12.30 val.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas