Nors jaunuolių keliai į „Didįjį chorų mūšį“ skirtingi, juos sieja atsakomybės jausmas ir noras atstovauti Klaipėdai. Kaip tikino Nidijus Valatka, „kiekvienas miestas turi savo energiją ir charakterį“, o Klaipėda, jo manymu, išsiskiria drąsa būti savimi. Būtent šią žinutę keturi jauni balsai siekia perduoti nacionalinio projekto scenoje – autentiškai, profesionaliai ir su jaunatviška energija.
Dvyliktokas Leonardas Vaišys tikino, kad kiekvienas šio choro pasirodymas skirsis nuo ankstesnio: „Išbandysime save skirtinguose muzikos žanruose.“
Noras būti scenoje – stiprus
Jauniausias choro narys – penkiolikmetis kretingiškis Nidijus Valatka, kuris šiuo metu mokosi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Apie projektą devintokas sužinojo ne per viešą kvietimą. „Išgirdau apie projektą ir man pasidarė labai įdomu. Jis nebuvo viešai skelbiamas, bet aš labai norėjau dalyvauti ir pats prašiausi, kad mane paimtų“, – pasakojo buvęs Simono Daukanto progimnazijos ugdytinis.
Pasak jaunuolio, pasiruošimas „Didžiajam chorų mūšiui“ apima ne tik dainavimą – vyksta pasitarimai dėl repertuaro, diskusijos, choreografijos kūrimas, repeticijos skirtingose erdvėse. O filmavimo dienos užkulisiuose – daug laukimo ir judesio.
„Patalpos nėra labai didelės tokiam žmonių kiekiui – būna grūstis tarp komandų, laukiame eilėse pas grimuotojus, dizainerius. Tačiau, kai ateina metas lipti į sceną, gauname laiko susikaupti ir pasiruošti“, – patirtimi dalinosi N. Valatka.
Nors dalyvaujant projekte kartais tenka praleisti pamokas, Nidijus to nesureikšmina. „Projektas šiek tiek pasunkina mokslus, bet aš viską suspėju. Toks krūvis man netgi patinka“, – sakė jaunuolis, prisipažindamas, kad jausmas pamatyti save televizijos ekrane buvo kupinas džiaugsmo.
Jauniausias choras projekte
Aštuoniolikmetis Leonardas Vaišys, kilęs iš Lazdininkų kaimo Kretingos rajone, taip pat mokosi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, IV gimnazijos klasėje. Į Klaipėdos mėlynąjį chorą jis pateko gavęs kvietimą iš choro mokytojos. „Idėja pasirodė labai įdomi, todėl pasitariau su bendraminčiais ir nusprendėme, kad būtų smalsu išbandyti save kitokioje scenoje“, – kalbėjo Leonardas.
Pasirengti pirmajam pasirodymui choras turėjo apie savaitę laiko. Daugiausia dėmesio buvo skiriama choreografijai ir emocijoms perteikti, dirbant kartu su Klaipėdos muzikinio teatro profesionalais. „Iš pradžių buvo šioks toks nerimas, ar pavyks išpildyti keliamus reikalavimus, bet, kaip matyti, viskas pavyko – įgyvendinome režisierės viziją“, – teigė Darbėnų gimnazijoje anksčiau mokęsis L. Vaišys.
Leonardas atkreipė dėmesį, kad realybė už kamerų beveik nesiskiria nuo to, ką mato žiūrovai. Be to, Klaipėdos choras projekte išsiskiria savo amžiumi. „Mes esame jauniausias choras – dauguma dar mokomės mokykloje, turime daug pamokų, bet vis tiek randame laiko pasirengti. Jaučiu didelę atsakomybę atstovauti Klaipėdai, nes klaipėdiečiai mus labai palaiko“, – atskleidė jis.
Televizijos iššūkiai
Septyniolikmetis Paulius Beniušis, džiazinio vokalo mokinys, taip pat mokosi konservatorijoje, vienuoliktoje klasėje, gimė Kretingoje, tačiau augo Raguviškiuose. Jo kelias į Klaipėdos mėlynąjį chorą buvo netikėtas – nuo džiazo choro iki mišraus kolektyvo.
„Degiau noru dainuoti mišriame chore – mane žavėjo dainų švenčių energija ir koncertų gausa. Dar praėjusiais metais kartu su jungtiniu savanorių choru per jų repeticiją atlikau keletą dainų, kurias vėliau dainavome Teatro aikštėje Klaipėdoje per vieną kultūros protestų. Taip buvau pastebėtas choro vadovės Jolantos Vyšniauskienė. Sužinojęs, kad mūsų konservatorijos mokiniams buvo pasiūlyta dalyvauti chorų atrankoje, susisiekiau su ja, taip ir atsiradau projekto chore“, – pasakojo Paulius.
Pasak jo, projekte netrūksta intensyvaus darbo – repeticijoms skiriama mažai laiko, dainai įrašyti reikia apie 3 valandų, o pradžioje teko priprasti dirbti be natų. „Kai darėme pirmuosius įrašus, tarp choristų buvo chaoso, nes esame visiškai nepripratę dirbti be natų. Taigi mūsų pirmosios dainos „Ar mylėtum?“ balsų aranžuotė chorui yra sukurta naudojant tik choristų klausą. Kai atvykome į studiją repetuoti, nesijautėme labai tvirtai. Buvo netvirtų vietų choreografijoje, turėjome problemų su kostiumais. Tačiau prieš filmavimo dieną, po repeticijos studijoje, dar vakare parepetavę viešbutyje, jautėmės saugūs ir laimingi, kad pagaliau, atėjo ta diena, kai galime atstovauti ne tik Klaipėdai, bet ir visai Vakarų Lietuvai“, – patirtimi dalijosi jis.
Filmavimo diena, anot Pauliaus, trunka nuo ryto iki vakaro. „Jautėsi didžiulis nuovargis, bet ir milžiniškas širdies džiaugsmas, kad padarėme tai, kas prieš savaitę atrodė neįmanoma“, – sakė jaunuolis.
Nors konservatorijos pamokos riboja repeticijų laiką, profesionalus muzikinis pasirengimas, jo teigimu, labai padeda projekte. Paulius taip pat akcentavo choro išskirtinumą: „Mes siekiame kokybės, o ne kiekybės.“
Sugrįžimas į televiziją ir teatro patirtis
Vyriausias iš keturių jaunuolių – 20-metis palangiškis Kristupas Kerulis, baigęs Palangos senąją gimnaziją, Klaipėdos mėlynajame chore atsirado jau po atrankų. „Parašiau Liepai, ar netrūksta chore vyriško balso. Po kelių dienų gavau atsakymą, kad mielai kviečia dalyvauti“, – tikino Kristupas.
Sprendimą dalyvauti projekte apsunkino intensyvus grafikas – darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre spektaklyje „Mamma Mia!“ ir kiti muzikiniai pasiūlymai, tarp jų ir dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje. Vis dėlto palangiškis džiaugėsi grįžęs į televiziją. „Buvo smagu sugrįžti į televiziją po ilgo laiko ir parodyti, kad mano muzikinė karjera dar tikrai ne saulėlydyje“, – šypsojosi jis.
Kristupas akcentavo komandos profesionalumą ir kūrybiškumą, kuris, jo manymu, garantuoja išskirtinius, teatrališkus pasirodymus. „Scenoje man svarbiausia išspausti maksimumą ir suteikti žmonėms džiaugsmą“, – teigė jis.
Jaunuolis neslėpė, kad choro startas projekte buvo sėkmingas, bet kartu tai – tik pradžia. „Mano manymu, pirmasis pasirodymas tikrai nebuvo „prisvilęs blynas“, tačiau tai – tik vienas iš dar daugybės nuostabių pasirodymų, kuriuos parodysime didžiuosiuose televizijos ekranuose“, – tvirtino Kristupas. Po pasirodymo, pasak jo, komandoje vyravo pakilios nuotaikos ir jausmas, kad pasirinktas kelias – teisingas.
Kalbėdamas apie tai, ko reikia norint dalyvauti tokiame projekte, palangiškis akcentavo, kad vien gero balso nepakanka. Anot jo, televizija reikalauja daugiau negu koncertinė scena. „Reikia mokėti dirbti su kamera, gebėti išreikšti emociją ne tik balsu, bet ir visu kūnu – vis dėlto tai televizija, o ne radijas“, – šypsodamasis pridūrė K. Kerulis.
